Gyvenu panašiai kaip ir visada – žaidžiu gyvenimą. Pragyvenu iš matematikos, klaidžioju filosofijos labirintais, nardau ezoterikos versmėse ir vis dar bandau IŠLIKTI…
Erika Simniškytė / Sūduvos gidas / 2016 01 25
Luana Masienė: didžiausias talentas – išlikti savimi
Marijampolėje gyvenanti rašytoja Luana Masienė – itin kūrybinga, įdomi ir išskirtinė asmenybė, savo kūrybiškomis idėjomis praskaidrinanti ramų Suvalkijos sostinės gyvenimą. Ji organizuoja renginius, kuria poeziją, rašo knygas, fotografuoja, moko vaikus matematikos, siuva, mezga, neria. Ši talentinga moteris – puikus pavyzdys, kad kai mėgsti tai, ką darai, visada lydi sėkmė.
Rašote knygas, kuriate eiles, organizuojate renginius, fotografuojate. Kokių dar talentų turite?
Didžiausias mano talentas – išlikti savimi klonuotame pasaulyje, o išlikus – visai jaukiai, net komfortabiliai, jame jaustis. Neturėti jokių pretenzijų aplinkai ir nekelti jokių reikalavimų kitiems. Norėti tik vieno – kad niekas netrukdytų mano egzistavimui.
Knygos man nuo vaikystės yra šventas dalykas, todėl jas rašydama pati tampu vos ne šventąja (šypsosi). Renginių organizavimas nėra talentas, tai veikiau tam tikrų charakterio savybių, temperamento ypatumų pasekmė: norisi gyventi įdomiai, o kadangi man įdomu tik tai, ką pati sugalvoju ar sukuriu, tai ir priverčiu save ką nors daryti . Žinoma, jei tai dar ir kitiems tampa įdomu, labai nudžiungu.
Fotografuoja dabar visi, taigi jokių išskirtinių gebėjimų nereikia. Tačiau, jei klausdama jūs turėjote mintyse mano surengtą metaforos fotografijos parodą „Perskeltas pasaulis“, tuomet kalba krypsta jau apie konceptualųjį meną, kur fotografija tebuvo fonas idėjai. Perplėštos nuotraukos leido „sukurti“ plyšį, kuriame iš raidžių sudėliota frazė, stebėtoją turėjo įtraukti už anapus realybės tvyrančios nebūties, kuomet ir Kinijos, ir Jamaikos vaizdai tapo bejėgiais prieš kiekvieno individualią patirtį.
Dauguma mano nešiojamų drabužių yra pačios kurti, siūti, megzti, nerti. Kadaise turėjau mados teatrą ERRA, su kurio mergaitėmis ir merginomis dalyvaudavome mados renginiuose, konkursuose , šokių festivaliuose. Dabar sceną ir podiumą pakeitė pasaulio miestų gatvės ir aikštės – taip net geriau, nes žiūrovų ganėtinai daugiau (vėl šypsosi).
Kurį iš savo talentų atradote anksčiausiai?
Siūti ir megzti išmokė mama dar pradinėse klasėse. Pirmąjį eilėraštį sukūriau 13 metų po įspūdingos kelionės į Maskvą – tai buvo poema apie sostinę. Visa kita – nuoseklaus mokymosi, darbo, mąstymo rezultatas.
Dirbate matematikos korepetitore. Ką apie Jūsų kūrybinę veiklą mano mokiniai? Ar sulaukiate pastabų, komentarų?
Su mokiniais apie kūrybą per pamokas retai kada kalbam, nes mano darbas tuo metu mokyti juos matematikos. Žinoma, kai kurie iš jų pasidomi ir knygomis, ir kita mano veikla. Pastabų žmonės beveik nesako, turbūt, aš jiems grėsmingai atrodau. Palankių, mielų, šiltų komentarų sulaukiu, o neigiami dažniausiai kažkur išsisklaido manęs taip ir nepasiekę…
Kaip save įvardintumėte: matematikė, rašytoja ar tiesiog kūrybinga asmenybė?
Ir matematikė, ir rašytoja. Ir abi jos yra ganėtinai kūrybingos. Kitaip manosios pamokos būtų nuobodžios, o knygos neįdomios ir prėskos.
Matematika ir literatūra, poezija – priešingi poliai. Ko Jumyse daugiau: racionaliojo ar kūrybinio prado?
Manau, kad abiejų pradų tolygiai. Racionalumas padeda kūryboje struktūruoti žinias bei patirtį, kurti originalius pasaulėžiūros horizontus ar net konstruoti naujas realybės matricas. Kūrybingumas neleidžia protui tapti diktatoriumi, o vaizduotė – paklusti vien logikos dėsniams. Būdami priešinguose poliuose jie sukuria daug alternatyvų ir ateities perspektyvų. Štai taip ir svyruoju (pirmyn – atgal, pirmyn – atgal) ganėtinai plačioje amplitudėje.
2012 m. išleidote knygą „100 štrichų Marijampolės portretui“. Jūsų nuomone, nuo knygos išleidimo miesto portretas labai pasikeitė?
Kuomet ruošiau knygelę, buvau save „sudominusi“ miestu – išeidavau į gatvę tarsi tyrėjas: pastatęs ausis, įtempęs akis ir uoliai uostinėjantis aplinką. Kuomet „portretą“ nutapiau, tas menininko susidomėjimas išblėso, tad atsakyti apie pasikeitimus negaliu. Žinoma, išoriniai faktai pastebimi – ir grindinys naujas, ir lempučių daugiau, bet vis tik tai nepalyginama su manaisiais vidiniais pokyčiais ir transformacijomis. Pastarosios, turbūt, savo gausa ir intensyvumu užgožia aplinkos ar net sociumo virsmus. Juolab, daug laiko pastaruoju metu praleidžiu kelionėse.
Ar esate marijampolietė? Ar tik atvykusi gyventi į šį ramų miestą?
Gimiau Anykščuose, ten baigiau J. Biliūno vidurinę mokyklą, paskui Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą ir asmeninio gyvenimo vėjo buvau atblokšta į Marijampolę
Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte Marijampolę?
Miestas, kuriame pastaruosius du dešimtmečius stovi mano lova.
Esate knygos „Spalvota laimės formulė“ autorė. Kokią žinutę šiuo kūriniu norėjote perduoti skaitytojams?
Ši knyga pasirodė beveik prieš du metus ir su ja jau apkeliavau didžiąją dalį Lietuvos miestų ir miestelių, rengdama susitikimus su potencialiais skaitytojais. Kadangi „Spalvota laimės formulė“ yra knyga apie labai rimtus dalykus, bet parašyta žaisminga forma, ją pristatinėjau ir kamerinėse bibliotekų erdvėse brandesnei (amžiumi) auditorijai, ir mokyklų aktų salėse vyresniųjų klasių moksleiviams. Tai knyga apie kūno ir dvasios sintezę, apie materialaus ir dvasinio pasaulių skirtybę bei pusiausvyrą tarp jų…
Naujausia Jūsų knyga – „ nr.122“. Apie ką ji?
Knyga „nr.122“ pasirodė gruodžio pradžioje ir ją pristačiau Marijampolėje parduotuvėje „Douglas“. Pastaroji knyga, kiek žinau, yra pasiūlyta Jurgos Ivanauskaitės premijai gauti už „laisvą, drąsią ir atvirą kūrybinę saviraišką“.
Ši knyga apie tamsiausius sielos užkaborius ir šviesiausius proto regėjimus. Apie nuodėmes ir šventumą, apie sąmonės ir pasąmonės ryšius bei užkardas, apie meilės dieviškumą ir jos demoniškas apraiškas.
Ši knyga apie meilę. Apie jos kuriantįjį pradą ir naikinantį užtaisą. Apie meilę, jungiančią visas religijas ir nurungiančią visus dievus. Apie meilę kaip galingiausią jėgą, kurios niekada nepažinsime ir nepažabosime.
Knygoje pasakojama apie regresijas į praeitus gyvenimus ir karminių mazgų išnarpliojimą. Per sapnus atskleidžiama dvylika herojės Loros reinkarnacijų ir dvylika jos meilės istorijų, paženklintų mirtimi tarsi raudonu antspaudu – juk dažno vyro likimo kelyje yra moteris, kurios lūpų dažų žymės nenusiplauna nuo jo marškinių apykaklės arba nuo jo kūno, o gal net ir širdies. Ir kaip tik ši žymė leidžia jiems/mums bet kuriame gyvenime atpažinti vienas kitą…
Labai įdomus Jūsų inicijuotas projektas – naktiniai poezijos skaitymai Poezijos parke. Ar ateityje planuojate jį atgaivinti?
Kažkaip „nelimpa“ man tas žodis projektas… Projektas – tai aliuzija į tolimesnį darbą, kažkas panašesnio į planą, tarsi būsimo darbo eskizas. Ir visa ši pasaulį užvaldžiusi projektų manija, primena škicuotą realybę, kuomet viskas taip ir lieka pirminėje fazėje. Naktiniai poezijos skaitymai – tai gyvenimo fragmentas, vidurvasario pilnaties nušviesta ir poezija sakralizuota akimirka, įsirėžusi į kiekvieno atėjusiojo atmintį. Ir tie atminties „įrėžimai“ retsykiais primena žodžio galią. O dėl atgaivinimo – tai kad jie pernai dar vyko ir tai buvo dešimtas Pilnaties patekėjimas Poezijos parke.
Jūsų galvoje kirba įdomiausios ir netikėčiausios idėjos. Kuo dar ketinate nustebinti?
Darydama ką nors niekada nekeliu sau užduoties nustebinti pasaulį. Nebent save. Ir ne kažkokiu ypatingu didingumu, o išieškojimo tikslumu – kuomet net ir mažas darbelis tobulai „įkrenta“ į gyvenimo dėlionę, atskleisdamas dar platesnį pasaulio vaizdą. Štai tuomet ir nustembi – ir nuo savęs, kaip Žmogaus, ir nuo absoliučios Visatos darnos.
Jurga Žiugždienė / Bernardinai.lt / 2015 07 23
Kad Marijampolėje gyvena tokia Luana Masienė, sužinojau aptikusi jos parengtą knygelę „100 štrichų Marijampolės portretui“. Vėliau paaiškėjo, kad ji taip pat organizuoja ir naktinius poezijos skaitymus Poezijos parke. Susidomėjau. Net nenutuokiau, kad, mano įsivaizdavimu, pilkokame ir nuobodokame (nors ir mano gimtajame) provincijos mieste, gyvena ir tokių spalvingų, kūrybingų ar netgi maištingų asmenybių. Tiesa, vaikštinėdamas paprastą dieną po Marijampolę, jų nelabai išvysi. Tačiau, pasirodo, po iš pirmo žvilgsnio „padoria“, niveliuota ir ne itin išraiškinga šio miesto kauke slypi ir savotiškas „paralelinis“ pasaulis ar pasauliai.
Kaip suprantu esi tikra „nerami dūšia“, Marijampolės „judintoja“. Kaip atsiradai šiame mieste? Ar čia „išdygai“ ir užaugai, ar koks vėjas atpūtė vėliau?
Na, Marijampolės judintojų-aktyvistų yra ne vienas, aš labiau „stalkeris“, ieškantis slėpinių žmogaus sąmonėje, ir retkarčiais norinti tai parodyti kitiems. Gimiau Anykščiuose vairuotojo ir buhalterės šeimoje. 1988 m. baigiau J. Biliūno vid. m-klą sidabro medaliu (tai pirma „skaudi“ istorija mano gyvenime, nes NET NEABEJOJAU dėl aukso…), o 1993-aisiais – Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Į Marijampolę atkeliavau prieš dvidešimt metų, nes buvęs vyras (jau senokai esu išsiskyrusi) čia gavo darbą.
Ar pavyko įsišaknyti Marijampolėje, ar ji Tau tapo brangi?
Ilgokai nesupratau, kodėl keletą dienų pabuvus namuose, o po to išėjus į gatvę apima liūdesys. Ir noras kuo greičiau grįžti atgal. Pagaliau suvokiau…Tarp mano keturių sienų vyksta šimtmečių karai, amžiaus dramos, čia užklysta genijai ir bepročiai, čia lankosi dievai ir demonai, iš čia nutiesiami zondai kelionėms į kosmoso platybes ir žemės gelmes, čia jausmai, emocijos ir patirtys neturi ribų, čia naktį šviečia saulė, o dieną spindi žvaigždės, čia baimės ir nevilties klyksmas atsveriamas palaimos šūksniais… Po tokio intensyvaus gyvenimo išėjus į gatvę (provincijos, sostinės ar pasaulio megapolio) tu nustembi nuo tempo lėtumo ir pamatai, kad šis (išorinis) pasaulis per tas kelias dienas nė trupučio nepasikeitė (na, gal grindinys naujas, lempučių parkuose daugiau, pastatas iškilęs vietoje plynės ar atvirkščiai… bet tai taip nereikšminga prieš tavuosius Minotauro labirinto užkaborius). Tu jau kitoks nei buvai vakar, o JIS-TOKS-PAT. Todėl kuo skubiau veržiesi atgal, kad nepraleistumei dar vieno įvykio. Versmėj. Tapsme savimi.
Esu žmogus, kuriam vidinis pasaulis yra daug tikresnis už išorę, kuriam realesnis gyvenimas tas, kuris žinomas tik man vienai… Todėl ir apie Marijampolę galiu kalbėti tik tiek, kiek ji atsispindėjusi manyje. Kartais man net atrodo, kad aš negyvenu nei Marijampolėje, nei Lietuvoje, nes tie reiškiniai, problemos etc., kurie jaudina daugumą, man net neegzistuoja. Jaučiuosi tarsi nukritusi iš mėnulio, nes tiek daug čia žemėje man NEREIKALINGŲ DAIKTŲ IR DALYKŲ. Ypač tas pojūtis sustiprėja, kai du kartus per metus pažiūriu televizorių (apsilankiusi pas tėvus) ar įlendu paskaitinėti kokį delfį. Bendraminčių-bendrasielių daug neturiu, tad mieliausia draugija yra mirusieji (filosofai) – taip ir klaidžioju laike per tūkstantmečius. Taigi Marijampolė man nei brangi, nei miela. Tai tiesiog vieta žemėje, kurioje pastaruosius dvidešimt metų yra mano lova…
Vis tik 2011-aisiais išleidai knygelę „100 štrichų Marijampolės portretui“. Kodėl?
2011 m. birželio pradžioje viename pokalbyje moterys mestelėjo frazę: „Ai, nėra čia ką toje Marijampolėje žiūrėti…“ Kažkodėl tai priėmiau labai asmeniškai. Kaip gi nėra? Vadinasi, reikia padaryti, kad būtų…Tą patį vakarą užrašų knygelėje įrašiau: vasaros projektas „100 štrichų Marijampolės portretui“. (Tiesa, proceso metu kartą net papriekaištavau sau, kad galėjau mažesnį skaičių pasirašyti).
Tą vasarą niekur neišvažiavau ir kasdien išeidama pro duris ( pati knygelė primena duris, o rankenos piešinys ant jos viršelio ir langelio motyvas viršuje turi sustiprinti tą įspūdį), įsivaizdavau, kad aš šiame mieste – pirmą kartą. Padedama jaunimo organizacijų surengiau apklausas gatvėje, bibliotekoje, spaudoje. Tariausi su Marijampolės kultūrinį gyvenimą išmanančiais žmonėmis, perskaičiau viską, ką pajėgiau rasti apie Marijampolę.
Taip prasidėjo devynis mėnesius trukęs darbas. Kiekvienam štrichui buvo skiriama diena, nes reikėjo nuvažiuoti, aplankyti, pamatyti ar susitikti. Beveik viską „pačiupinėjau“ pati (keletą štrichų aprašė su tuo artimai susiję žmonės). Žinoma, šis portretas yra subjektyvus, nes galutinis verdiktas, ką įtraukti, buvo mano. Knygelėje paliestos trys temos: objektai ir vietovės; reiškiniai ir renginiai; žmonės. Objektų eiliškumą apsprendžia išsidėstymas erdvėje, atskaitos tašku parinkus Marijampolės geležinkelio stotį. (Jei domina finansinė pusė – parašiau projektą miesto savivaldybei ir ji pervedė pinigus spaustuvei. Ieškojau rėmėjų ir pati, kurie tapo keliais papildomais nenumeruotais „štricheliais“ ).
Nuo 2011-ųjų Marijampolėje šis tas pasikeitė. Ar neketini šių pokyčių įtraukti į „100 štrichų“, kai ką papildyti ar pakeisti?
Knygelės atnaujinti neketinu, nes, priešingu atveju, tai taptų kažkas panašaus į situaciją, kai dailininkas nutapo jaunos merginos portretą ir vis „tobulina“ jį, pripiešdamas naujas raukšles… „100 štrichų….” – tai MOMENTO, t.y. 2011metų Marijampolės, miesto, kurį aš tąkart regėjau, portretas.
Rašai eilėraščius, knygas, organizuoji renginius, akcijas – o iš ko, kaip sakoma, valgai duoną?
Aš darbus visuomet susikuriu pati, taigi persikėlusi į Marijampolę subūriau merginų grupę ir tęsiau Vilniuje pradėtą savojo mados teatro „ERRA“ veiklą. Tai buvo nauja Lietuvoje (juolab Marijampolėje), nes panašaus pobūdžio studijų buvo tik dešimt. Tai buvo aktyvus dešimtmetis (konkursai, renginiai, žaidimai…). Viską, ką sugalvodavau, stengiausi įgyvendinti, net nesusimąstydama, kad čia kažkas nauja, keista ar kad niekas taip nedaro… Tiesiog žinojau, kad taip TURI BŪTI.
Tiesa, dar nepaminėjau, kad visą laiką nuo pasirodymo Marijampolėje privačiai mokiau matematikos, o 2005 m. nutraukusi „ERRA“ veiklą, matematikai atidaviau visas dienas. Matematika iki šiol yra mano pragyvenimo šaltinis, už ką aš žemai jai lenkiuosi, o taip pat ir savo buvusiai griežtai, bet teisingai, mylimiausiai matematikos mokytojai Misiūnaitei.
Kaip ir kodėl Tau kilo naktinių poezijos skaitymų pilnaties šviesoje idėja?
Pirmą kartą juos surengiau 1999 –aisiais. Tai buvo tarsi atsakas į klausimą – nejaugi tik aš viena nenoriu naktimis miego? Iš dalies, tai kilo ir iš savotiško liūdesio, netgi nuobodulio. Ir juolab jie nebuvo sugalvoti stebinti žmonėms. Aš niekada taip nesielgiu. Tiesiog tąkart, žvelgdama naktį pro virtuvės langą, galvojau, kad gal yra ir daugiau taip pat nemiegančių ir liūdinčių. Turbūt visa, kas kyla mano gyvenime, kūryboje – tai iš liūdnumo. Iš sakralaus liūdesio ir ilgesio kažkokio tolimojo kasdienybės užgožto Šaltinio. Tuo metu kaip tik buvo susikūręs literatų klubas „Sietynas“. Apie savo idėją papasakojau jo pirmininkei. Aišku, vyresni poetai į tai pažvelgė kiek nepatikliai, sakydami: kaip gi čia naktį eisime į parką – dar užpuls. Tada naktinių renginių nelabai buvo. (Tik vėliau atsirado muziejų, kultūros naktys ir pan., tad ilgainiui naktiniai renginiai tapo nebe naujiena.) Taip gimė naktiniai poezijos skaitymai „Pilnaties šviesoje“ Marijampolės Poezijos parke. Jie vykdavo per visą naktį, visuomet per liepos pilnatį. Parke gerai matydavosi, kaip ji patekėdavo ir nusileisdavo, o kai prašvisdavo, visi imdavo skirstytis.
Nejau visais kartais šviesdavo pilnatis, nepasitaikydavo apsiniaukusių, lietingų naktų?
Iš tiesų niekada nelydavo. Net pati stebiuosi. Taigi nuo 1999 m. šešerius metus iš eilės šiuos skaitymus organizavau. Paskui kažkodėl lioviausi – gal nusibodo, įkyrėjo visokios pretenzijos ( kad kažkam neužtepei sumuštinio ar per trumpai leidai skaityti), žeidė smulkmenos (pvz. žinutė, pasirodžiusi vietiniame laikraštyje, esą ten poetai visą naktį plempė alų…) Tiesiog labai jautriai į tai reagavau ir nusprendžiau skaitymų nebetęsti. Tai sutapo ir su mano „atsitraukimo“ nuo visuomenės periodu. Nutraukiau „ERRA“ veiklą ir keletui metų „dingau iš akiračio“. Tiesa, po dvejų metų, 2007-aisiais, pasirodė mano poezijos knygelė „Įkalinti“. Ji buvo trečioji. (1997m. „Šis gyvenimas – tekantis smėlis”(eilėraščiai), 2003 m. apysaka „Nežinau, kas aš esu“). Vis tik tuos šešerius metus „tylėjau“, bendravau minimaliai ir vis ieškojau savęs…
Ir štai po tų šešerių metų (vėlgi naktį) naršydama internete „IQ“ žurnale aptinku ištraukas iš knygos „Raktai į Lietuvos miestus“. Ten atrandu ir Marijampolę bei pastraipą, kad kadaise jos Poezijos parke vykdavo naktiniai poezijos skaitymai, kuriuos vesdavo poetė ir matematikė Luana. Esą tą naktį niekada nelydavo ir netgi policija neturėdavo darbo. Aš, kaip ir visada, susigraudinau iki ašarų, nes mane labai paveikė tas būtasis dažninis laikas, – aš pati juk kaip ir gyva. Taigi nusprendžiau vėl atnaujinti skaitymus ir 2012 m. tai įvyko.
Šiemet naktiniai poetiniai skaitymai po pertraukos jau ketvirti. O iš viso jų būta dešimties. Paskutinieji (išskyrus šių metų) vyko iki pirmos valandos nakties. Prasidėdavo aštuntą vakaro, o vidurnaktį nuskambėdavo muzika. Dvejus metus iš eilės muzikinius takeliu vedė kompozitorius, multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis, kuris, deja, mirė šių metų pradžioje po žiauraus sumušimo. Tiesą sakant, galbūt iš dalies naktinius poetinius skaitymus ir atnaujinau tam, kad į Marijampolę atvežčiau Tomą… Aš kiekvienam savo mažam darbeliui susigalvoju didelį tikslą ir tada įsivaizduoju, kad nuveikiau kažką svarbaus (šypsosi).
Kaip marijampoliečiai žvelgdavo į taviškius naktinius poezijos skaitymus? Ar pakankamai susirinkdavo tuo susidomėjusių?
Kai 1999-aisiais 8 ar 9 valandą vakaro atėjau į Poezijos parką ir atsistojau su termosu ir „Mantingos“ bandelėmis ( bandelės yra svarbus renginio momentas. Jomis vaišinu susirinkusiuosius. „Mantinga“ kasmet jų padovanoja apie 150.), iš pradžių nebuvo nė vieno žmogaus. Tačiau pamažu ėmė rinktis. Taigi kaskart susirinkdavo per šimtą žmonių. Taip pat pasiruošiu ir apie 100 laikraštėlių (vėl bičiulio iš „Idėjų dirbtuvės“ dėka) su dalyvaujančių poetų eilėmis ir juos išdalindavau klausytojams.
Man visada, kaip sakoma, jūra iki kelių. O kai jau į ją įbrendi, nebegali grįžti į krantą – turi kažkaip kapanotis. Šį renginį visada labai mielai pareklamuodavo vietiniai laikraščiai, televizija. Vėliau naktiniai skaitymai ėmė „masiškėti“, ir aš galbūt to pabūgau. Gal iš dalies ir todėl juos buvau nutraukusi. Ėmė rodytis, jog kažkas jau nebe taip, tarsi įsijungė kažkoks saugiklis. Man atrodo, jei kas nors kažkam ima pernelyg patikti, vadinasi, kažką darai nebe taip. Originalumas ir masiškumas yra nesuderinami dalykai. Taigi, kuo mažiau, tuo geriau. Man labai įstrigo viena filosofo J. Derrida frazė, kuri skamba maždaug taip: „ Pasaulyje labai daug gerų skaitytojų – net kelios dešimtys“. Taigi ir man tos kelios dešimtys yra labai daug. Turėdamas tokį suvokimą, imi kitaip vertinti pasaulį.
O kaip naktinius poezijos skaitymus priėmė miesto valdžia? Ar nebuvo kliūčių juos organizuojant?
Jau antraisiais metais miesto Savivaldybė paprašė, kad naktiniams poetiniams skaitymams rašyčiau projektą. Taigi jie buvo tapę vienu iš Marijampolės veido akcentų. O, palyginti, toks nedidelis renginukas! Netgi po to, kai skaitymus nutraukiau, vyresni „Sietyno” klubo nariai kitą vasarą suorganizavo panašų renginį „Po rugpjūčio dangum“. Vis tik teko girdėti, kad žmonės čia pasigesdavo manųjų skaitymų dvasios. Nes tai buvo tapę ne vien renginiu, bet ir tam tikru reiškiniu.
Naktiniai poezijos skaitymai mėnesienoje turėjo konkretų planą. Iš pradžių „pasireikšdavo“ vietiniai poetai, po to būdavo supažindinama su Poezijos pavasario laureatais, kad žmonės juos išvystų ne tik spaudoje ar televizijos ekranuose, bet ir gyvai. Taigi tiesiog skambindavau jiems ir kviesdavau atvažiuoti. Galbūt tas „jūros iki kelių“ momentas čia man ir padėdavo. Trečioji skaitymų dalis būdavo skirta jauniesiems poetams, siekiant įtraukti jaunimą. Vienas pirmųjų naktinių skaitymų jaunųjų dalyvių, surengęs netgi savotišką performansą su muzika, buvo ir menotyrininkas Tautvydas Bajarkevičius, su kuriuo susitikę dar pasikalbame apie tuos laikus.
Po pertraukos atnaujinusi skaitymus, nusprendžiau nebekviesti vietinių poetų, nes ir toliau vykdavo „Po rugpjūčio dangum“, kita vertus, galbūt norėjosi ir kilstelėti renginio kartelę. Dėl pokyčių mano pačios pasaulėžiūroje nebetapo aktualu kviesti ir „laureatų“, nes ne kiekvienas geras poetas šiandien jau yra pripažintas, ir galbūt taip nutiks tik po „n“ metų. Taigi mano ankstesniųjų punktų nebeliko. Norėjosi tik pritraukti jaunimą, o marijampoliečius supažindinti su šiuo metu aktyviai kuriančiais Lietuvos poetais. Vis tik šiemet (Facebook‘o sugundyta) pabandžiau pakviesti V. Braziūną, kuris, deja, negalėjo atvykti, tačiau labai gražiai, žmogiškai dėl to atsiprašė.
Grįžkime į praeitį. Minėjai, kad vos atvykusi gyventi į Marijampolę, čia įkūrei mados teatrą „ERRA“. Kas tai iš tiesų buvo?
Tai buvo mokama šokio judesio studija. Norėjau parodyti, kad tos merginos, kurias matome scenose ar ant žurnalų viršelių, iš tiesų esame mes pačios.( Pati 1993 m. esu dalyvavusi konkurse „Misis Lietuva“). Visi mes iš to paties katilo ir nėra jokių žmogaus galimybių ribų, nei atskirties. Nereiškia, jog jei tu gimei „šliaužiantis“, negali skraidyti. Tokiu atveju sugalvojamas lėktuvas. Man vis norėdavosi sukurti stebuklą. Studijos merginos šokdavo mano kurtus šokius ir demonstruodavo mano kurtas drabužių kolekcijas, dalyvaudavo respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose ir ne viena yra ten patyrusi sėkmę.
Mada, šokis, grožis ir matematika atrodo gan tolimi, visai skirtingų pasaulių „gyventojai“. Kaip jie sutilpo, derėjo Tavo asmenyje? Be to, juk tavo specialybė – matematikė, o ne choreografė ar dizainerė.
Matematika man – pats lengviausias dalykas gyvenime. Nuo pat mažumės žinojau, kad būsiu matematikos mokytoja. Man tai buvo aiškiausia, lengviausia ir beveik nereikėjo mokytis. O štai fizinis lavinimas buvo labai sudėtingas. Mėgdavau gimnastiką, bet bėgimas buvo kankynė. Kad nubėgčiau pagal normatyvus penketui, rytais pradėjau bėgioti. Nes būnant pirmūne gauti ketvertą man prilygdavo pasaulio pabaigai. Taip pat sunkiau sekėsi ir muzika, nes nepataikydavau į natą solfedžiuojant, tačiau turėjome nuostabų mokytoją Praną Dūmaną, kuris man leisdavo vietoje to papasakoti apie kokį nors kompozitorių. Taigi, matematika man buvo tas dalykas, kur nereikėjo stengtis, o štai muzika, sportas buvo iššūkis, kurį reikėjo įveikti. Prisimenu, kai pirmoje klasėje lankiau pramoginius šokius ir reikėjo koncertuoti, o vadovė mamai pasakė esą aš kiek apvaloka. Tada mama jai atkirto, kad aš ir tokia esu pati gražiausia. Todėl į savo studiją priimdavau ir apkūnias mergaites, nors už tai gaudavau pylos nuo modelių agentūrų – esą kaip galima rodyti „storą“ mergaitę. O aš į tai atsikirsdavau: „Tai ką, joms belieka tik nusižudyti?“. Juk jos dar buvo mažos mergaitės (studiją lankančių mergaičių ir merginų amžius buvo nuo ketverių iki dvidešimties metų), kurias galbūt bent iš dalies apsaugojau nuo gyvenimiškų kompleksų.
Taigi, kadangi matematika man buvo itin lengvas dalykas, greta ėmiausi ir kitų, kad mano gyvenimas taptų „sunkesnis“. Užsiimdama šokiu, muzika aš tarsi įveikdavau savo netobulumus ir pamatydavau savo neatskleistas galimybes. Tai buvo savotiškos skylės mano asmenybėje. Ir aš savo darbu jas tarsi pleištu užkaišiodavau. Tai – įrodymas to, kad ir kokie „skylėti“ mes būtume, dirbdami galime save „sulopyti“. Tad kuo daugiau „skylių“, tuo tu tampi įdomesnis, nes kiekvienam „užkimšimui“ reikia kažką sukurti. Tiesa, čia labai svarbus kito žmogaus palaikymas, gyvenime sutikti Mokytojai. Man šiuo atveju labai padėjo a. a. Tomo Dobrovolskio mama, režisierė Angelė Šakalienė, kai studijuodama matematiką Vilniaus Universitete lankiau Kino studijoje įkurtą reklamos ir teatrinio meno mokyklą „Melpomenė“. Štai taip, savo gyvenimą susidėliojusi subalansuotų svarstyklių principu ( vieną dieną mokau matematikos, o kitą –šoku) tapau labai harmoninga asmenybe (juokiasi). Panašiai „žaidžiu“ ir toliau, tik dabar šokio vietoje kiti menai.
Vis tik veiklą savo sukurtame mados teatre „ERRA“ nutraukei…
Manyje ėmė vykti vidinės transformacijos, virsmai. Nežinojau, kuo tai baigsis. Jaučiausi labai pavargusi. Taigi šią veiklą nutraukiau staigiai, ir tai buvo labai netikėta studiją lankiusiems vaikams ir jų mamoms. Kokį pusmetį aš apskritai beveik neišėjau iš namų. Priėmiau dar daugiau mokinių ir vien dirbau… Ir tai, kad norint pas mane mokytis reikia užsirašyti dar pavasarį naujiems mokslo metams yra ilgo ir kantraus mano darbo rezultatas. O dar pamenu, kaip iš pradžių naktį laiptinėse kabindavau skelbimus… Taigi, pasitraukusi iš viešojo gyvenimo, „visuomenės spektaklį“ stebėjau iš „paskutinės amfiteatro eilės“ gan ilgai. Po to, pamačiusi, kas iš manęs „išsirito“, susidėliojau gaires ir vėl išlindau į pasaulį pasidairyti.
2014 m. Anos Lu slapyvardžiu drauge su bičiule Edita Lepšiene (Edita Lei) parašėte ir išleidote knygelę vaikams „Spalvota laimės formulė“. Vienas jos pristatymų vyko Marijampolės geležinkelio stotyje. Kaip nusprendei pasirinkti tokią originalią aplinką?
Pirmiausia, noriu pataisyti, kad tai knyga ne tik vaikams. Tai knyga tiems, kieno pasaulėžiūroje netrūksta išminties, o pasaulėjautoje vaikiškumo. Na, o dėl stoties… Man atrodo, kad tai ne taip jau ir originalu. Tai įvyko atmetimo būdu. Pagalvojau, kad Kultūros centre jau rengiau pristatymą, miesto bibliotekoje – taip pat, knygyne – irgi. Tad kas gi dar liko? Žinoma, kai imi galvoti ne tik praktiškai, bet ir idėjiškai, viskas ir susisieja – nieko nebūna atsitiktinio. Juk visas gyvenimas – tai tarpinė stotelė tarp kažko. Taip pat ir knygelėje kalbama apie perėjimą į kitus pasaulius, tad stotis tarsi „paribio zona“, apie kurią rašoma „Spalvotoje laimės formulėje“. Pristatymui netgi prie stoties pastato pakabiname tokį užrašą. „Paribio zona“ – tai riba tarp racionalaus ir iracionalaus, tarp realaus ir menamų pasaulių. Stotyje suolus sustatėme taip, kad peronas tapo iliuziniu vagonu. Skambėjo Ginto Kraptavičiaus muzikiniai intro (su traukinio garsais). Pagalvojau, jei tą dieną Marijampolėje vyktų žemės drebėjimas, stotis iš tiesų pajudėtų kaip vagonas…
Vis tik sunku patikėti, kad Marijampolė tau netapo brangi. Nejau iš tiesų nejauti jai jokių sentimentų? Galbūt čia esama ir kitų tau mielų vietelių, be tavosios lovos?
Tu taip nori iš manęs išgauti tą prisipažinimą meilėje (juokiasi)…Čia panašiai kaip mergina vaikinui: na nejau tu manęs nemyli?
O kalbant apie mielas vietas, yra tokia kavinukė „Nica“, kur turiu savo nuolatinę vietą ir juokauju, kad, kai numirsiu, bus parašyta, jog aš čia sėdėjau.
Tiesą sakant, man skaudu, kai neretai žmonės tampa vertinami, garbinami tik po mirties. Tarsi privaloma sąlyga, kad taptum matomas, turi būti miręs. Kai su patosu kalbama: štai, šiame name gyveno Žemaitė. Tokiu atveju aš sakau: palaukit, ji jau „gyveno“, bet gal verčiau ateikite ten, kur ant suolelių sėdės gyvi poetai, kaip, tarkime, šiemet per „Pilnaties skaitymus“ Poezijos parke. Juk po mirties žmogui jokio skirtumo, kad kažkur susirinks minia jo pagerbti. Gal geriau ateikite pas juos dabar ir paklauskite, kokią jie mėgsta kavą ar arbatą…Tačiau žmonėms kažkodėl tampa įdomūs tik mirusieji. Ne išimtis ir aš pati, dažniau mintyse diskutuojanti su knygų autoriais, nei gyvais kūrėjais. O dėmesio ar pritariančio žodžio taip kartais norisi! Ir gėlę būnant gyvam daug smagiau gauti, nei krepšį gėlių ant kapo. Jei kadais Mikelandželui nebūtų padėjęs Medičis, (jam, paaugliui, leidęs lakstyti savo sode ir jį globojęs moksluose), gal šiandien nesigėrėtume jo sukurta freska Siksto koplyčioje. Tiesiog žmogui reikia žmogaus, gyvo žmogaus. Ekspromtu gimsta metafora: kad gyvas žmogus taptų nemirtingas jam reikia gyvo žmogaus. Tarsi sudauginus du neigiamus skaičius gauni teigiamą…
Grįžtant prie „100 štrichų Marijampolės portretui“, galbūt iš ten galėtum atrinkti vieną kitą, tau atrodantį vertingiausią, įdomiausią objektą?
Ko gero, patys mieliausi buvo žmonės ( paliekant nuošaliau objektus bei renginius ir reiškinius), kuriuos įtraukiau į šią knygelę. Jei ne pastarasis sumanymas, tikriausiai su daugeliu jų nebūčiau susipažinusi. Teko susidurti su labai mielu senuku Vincu Burčiku iš Liudvinavo (miestelio netoli Marijampolės), darančiu pakinktus arkliams. Kaip tik pataikiau per jo aštuoniasdešimt devintąjį gimtadienį. „Argi ne laimė gimimo dieną tokių jaunų ir gražių merginų draugijoje švęsti?“, – džiaugėsi jis. Ir kaip gražu, kai jis savo skurdžioje kaimo troboje sėdi toks laimingas ir švytintis, be jokių pretenzijų pasaulių, nes jo laimės formulė labai paprasta – dirbti ir mokėti pailsėti. Taigi rašydama „100 štrichų…“ patyriau, kaip svarbu senyvam žmogui išsaugoti proto skaidrumą. Mano manymu, protas yra pirminis dalykas, galintis nuvesti ir į laimės pojūtį, ir į gėrėjimąsi saulėlydžiais ar saulėtekiais. Arba štai nueinu į Marijampolės K. Griniaus muziejų ir išvystu į devintą dešimtį įkopusį jo įkūrėją Vytautą Grinių (viena jo rankytė nejudri), žaidžiantį šachmatais… Aplankau ir garbaus amžiaus kunigą Juozą Barkauską – kaip gražu klausytis jo, kalbančio įvairiomis pasaulietinėmis temomis. Taigi tie garbaus amžiaus vyrai rašant „100 štrichų…“ man paliko giliausią įspūdį.
Ar gyvenant Marijampolėje neteko susidurti su atmetimu, supratimo stoka? Vis dėlto Marijampolė – tai ne Vilnius ar Londonas, o tu juk – išskirtinė, nelinkusi susilieti su pilka mase asmenybė.
Žinai, aš visur jaučiuosi gerai. Kita vertus, jei ne mano draugė, aš net nežinočiau, kaip tiems žmonėms atrodau. Tai ji man papasakoja visokių gandų apie mane. O šiaip žmonės Marijampolėje man visai mieli.
Nejau niekada neteko patirti nei miesto valdžios, nei žmonių pasipriešinimo, nesupratimo bandant įgyvendinti savo idėjas?
Ko gero, ne. Žinoma, jei norėčiau, kad mano idėja būtų skirta tūkstantinei miniai ir „daužyčiau galvą į sieną“, bandydama įrodyti jos svarbumą, galbūt su tuo susidurčiau. Tačiau, jei tavo tikslai visiškai kiti, tu jautiesi labai dėkingas, kai miesto televizija ar laikraštis nemokamai įdeda skelbimą apie tavąjį sumanymą. Iš tiesų niekas niekada man neatsisakė padėti – nei laikraštis „Suvalkietis“, nei Savivaldybė. Tad ko gi nesidžiaugti? Kai kreipiesi, turėdamas konkretų tikslą ir neprašai pinigų, tada ir pavyksta. O jei sakai: aš turiu idėją ir skirkite man pinigų jos įgyvendinimui – štai tada ir kyla nepasitenkinimas. Tuomet ir girdime: „Niekas mūsų neremia, nepripažįsta, mes, menininkai, niekam nereikalingi.“ Tačiau, kai savo idėjos įgyvendinimui neprašai pinigų, visi tampa labai geranoriški. O man svarbiausia – nustebinti pačiai save, pasidžiaugti, kad mano sumanymas pavyko. Jį įgyvendinusi, neieškau jokių trūkumų. Sakau, kad padariau tiek, kiek sugebėjau. Ar galiu kelti pretenzijas savo gebėjimams? Kitą kartą gal bus kitaip – juk pati nežinau, kiek save užauginsiu.
Marijampolėje esi surengusi ir savo fotografijų parodą. Vadinasi, ne tik rašai, organizuoji, bet ir fotografuoji?
Tai kad šiandien visi fotografuoja. Turėjau fotografijų iš kelionės Kinijoje, o į Jamaiką jau važiavau tikslingai. Taip gimė metaforos fotografijų ciklas „Perskeltas pasaulis“. Čia esmė buvo ne nuotraukoje, bet ją perskeliančiame plyšyje, kuriame – iš smulkių raidelių suklijuota frazė- metafora, t.y. mano išmąstyta, pasaulio suvokimą ir priėmimą atspindinti mintis.
Šiuo metu atostogauji Londone ir rašai naują knygą. Ar tai bus romanas?
Tam tikra prasme – taip, jei romanu galima pavadinti 100 puslapių knygą. Man norisi viską išdėstyti kuo trumpiau. Kuo trumpiau – tuo geriau. Savotiškas estetinis matematinis suvokimas. Taigi, nors mano knygos tema labai plati (tai knyga apie tamsiausius sielos užkaborius ir šviesiausius proto regėjimus, apie nuodėmes ir šventumą, apie sąmonės ir pasąmonės ryšius bei užkardas, apie meilės dieviškumą ir jos demoniškas apraiškas), bet viskas sutilps į 100 puslapių. Taigi, tai veikiau būtų apysaka. Rašyti galiu tik atostogų metu, visiškai atsijungusi nuo kasdienių reikalų, o taip pat – matematikos mokymo. Beveik visai vasarai išvykau pas draugą į Londoną, kur turiu galimybę rašyti beveik nesikeldama iš lovos, nors iš esmės man nėra jokio skirtumo, kur ta lova stovi. Aišku, pertraukose tarp savo pasaulių susipažįstu ir su Londono viešuoju gyvenimu bei jo įžymybėmis.
Ką veiksi grįžusi į Marijampolę? Gal jau turi naujų idėjų, planų, kuriuos ketini artimiausiu metu čia įgyvendinti?
Kitų metų pradžioje Kraštotyros muziejuje rengsiu objekto meno, instaliacijų parodą kartu su drauge Edita Lepšiene ir dailininke Neringa Krivičiene, pavadinimu „Fiat lux“( „Tebūnie šviesa“). O grįžusi rudenį toliau dirbsiu, mokysiu matematikos, kad užsidirbčiau pinigų savo naujosios knygos „Nr.122“ išleidimui.
Marija Burokaitė / Suvalkietis / 2015 03 26
Tai, kad kažkas parašė ir išleido knygą, šiais laikas joks stebuklas – vien Lietuvoje jų per metus pasirodo ne vienas tūkstantis. Ir tai, kad knygą rašė dviese irgi nėra naujiena – na, gal tik dar nelabai įprasta. Bet ar daug autorių autobusu važinėja į atokiausius Lietuvos pakraščius susitikti su savo potencialiais skaitytojais? Ir dovanoja knygas visiems atėjusiems? Apie vieną tokį atvejį ir noriu papasakoti, tiksliau, pateikti interviu su praėjusių metų pavasarį pasirodžiusios knygos „Spalvota laimės formule“ viena iš autorių Ana Lu ( tai rašytojos pseudonimas, gautas perstačius tikrojo vardo Luana skiemenis).
Dovanoti knygas visiems gali tik labai turtingas žmogus. Jūs tokia turtinga?
Taip. Galiu pacituoti vienos iš knygos herojės, Lunos, žodžius: ” Gyveni tik vieną gyvenimą, o kai skaitai, vienu metu išgyveni daaaaug gyvenimų. Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau gyvenimų tavyje kaupiasi. Ir tuomet tu tampi … tokia turtinga.“. O jei kalbėti rimčiau, tai galiu dovanoti todėl, kad pati gavau didžiulę dovaną. Iš konkretaus žmogaus (ar kelių žmonių), t.y. fondo „Švieskime vaikus“ vieno iš steigėjų Ramūno Karbauskio. Šio fondo dėka „Spalvota laimės formulė“ pasirodė 10 000 egz. tiražu.
Tai išties kosminis tiražas!
Turbūt todėl, kad ir knyga iš dalies “kosminė”. Čia aš turiu omeny knygos turinį…
Gal tuomet trumpai papasakokit, apie ką ši knyga.
Ši knyga apie dvi drauges, dešimtmetes mergaites Ditę ir Luną, iš pirmo žvilgsnio tokias panašias į tūkstančius mergaičių Žemėje. Skirtumas toks, kad jos yra iš kitų, nežemiškų civilizacijų: viena iš Aghartos, Žemės viduje egzistuojančios planetos, kita – iš žvaigždės Arkturas, esančios už maždaug 37 šviesmečių nuo Žemės. Vieną vasaros dieną jos patenka į savo planetas, kad perimtų žinias iš savųjų, ir po septynių dienų (Žemėje tuo metu prabėga septyneri metai) grįžta atgal atlikti savo misijos. Tai alegorinis pasakojimas apie fizinio ir astralinio pasaulių sintezę, apie kūno ir dvasios vienovę neneigiant vieno ir neiškeliant kito, apie tiltus tarp sąmonės ir materijos bei apie jų pusiausvyrą, siekiant svarbiausio žmogui – LAIMĖS.
Kalbėti apie laimę drąsu. Juk kiekvienam ji tokia skirtinga…Nebijote sulaukti prieštaravimų?
Pats gyvenimas ir yra virtinė prieštaravimų. Būtent prieštaravimai sukuria energiją ir taip esame įtraukiami į amžiną judėjimą. Metų laikų kaita, įkvėpimas-iškvėpimas, susitikimas-išsiskyrimas, in-jan… Viskas yra priešybės, bet tai tik dvi vienos visumos dalys. Ir tos priešybės arba skirtingumai nėra pretekstas pykčiams, nesantaikai ar karams . Gamta nemėgsta tuštumos – viena sunyksta tam, kad užleistų vietą kitam. Tai nėra jokia tragedija, tai yra tikras gyvenimas. Ir nebūtina lįsti į vidaus degimo variklius, kad tai suvoktum.
Bet pavadinime esantis žodis “formulė“ tarsi nuorodą į kažkokią surastą tiesą?
Formulė nėra receptas. Kepdami pyragą tiksliai pagal receptą jūs visuomet gausite tokį patį pyragą (na, nebent sudeginsit). Formulių tam pačiam dydžiui ar reiškiniui gali būti daug. Štai pvz.: per matematikos egzaminą abiturientams pateikiamame formulių lape yra net keturios trikampio ploto apskaičiavimui skirtos formulės. Bet jei nežinosite, ką reiškia tos a,b,c, p,r, R, sinx, jos bus bevertės. O jei net žinosite, bet sudauginsite ar padalinsite blogai… Taigi formulė dar negarantuoja teisingo atsakymo.
Labai laiku užsiminėte apie trikampio plotą, nes mano kitas klausimas su tuo susijęs. Jūs, kiek žinau, esate matematikė?
Lyg ir matematikė. Tą “lyg ir“ pridėjau sąmoningai, nes nemanau, kad tik profesija nusako žmogų. Profesijos rėmuose mes atrodome tokie riboti ir vienpusiški, tarsi ant mūsų būtų užvožtas stiklinis gaubtas, su priklijuotu konkrečiu užrašu, pvz. „kotletas“ . Taip, esu baigusi VU Matematikos fakultetą, pragyvenu taip pat iš matematikos, teikdama privačias pamokas. Bet kartu esu filosofė, mistikė, poetė. Savo savastimi, be oficialių tai patvirtinančių dokumentų.
Oi, kaip smagu būtų su jumis paklaidžioti mistikos labirintais! Bet palikime tai kitam kartui, o dabar grįškime prie knygos. Nors ir čia man dvelkteli šiokia tokia mistika. Dešiniame kampe matau kitą vardą Edita Lei. Kas tai? Realus ir gyvas žmogus ar…?
O taip, tai realus žmogus! “Gyvesnė už gyvą” – kaip pasakytų kita knygos herojė Ditė. Tai mano artimiausia draugė, be kurios šios knygos nebūtų buvę… Vieną dieną (tai buvo 2013 kovo mėnesį) ji atvažiavo pas mane labai rimtai nusiteikusi. “Tu tiek daug žinai, o kas iš to? Sėdi čia užsidariusi tarp keturių sienų su savo matematikos mokiniais, kažką rašai, giliniesi, ieškai prasmių ir ryšių, bet tavo gyvenime niekas nesikeičia. Ir niekas tų tavo minčių ir išvedžiojimų negirdi . Pasakoji tik man… Bet aš nesu visas pasaulis. Taip kaip ir tu nesi, nors tau ir atrodo, kad jis sukasi apie tave. Tu sėsk ir parašyk knygą, apie tai kaip tu viską regi ir supranti, išdėstyk savo vizijas juodu ant balto… Kad nereiktų man po tavo mirties stalčiuose tavuose kuistis, dabar juokauju, drauge… “Aš dar auginu, brandinu save” – tarsi bandžiau prieštarauti, bet vakare parašiusi kelis sakinius nusiunčiau Editai. Ji puikiai pratęsė mano mintį. Štai taip , sakinys po sakinio, ir gimė mūsų knyga. Iš atvirų ir nuoširdžių pokalbių, iš grįžimų į vaikystę ir prisiminų analizių, iš sukauptos totaliai skirtingos patirties ir iš visų žinių nusėdusių sąmonėje per tiek metų , iš archetipinės pasąmonės nuojautų , iš dieviškų regėjimų ar dar, velniai žino, iš ko…
Tai jūs pačios, Edita ir Luana, ir esate prototipai knygos herojų Ditės ir Lunos?
Taip. Skirtingos kaip diena ir naktis. Tiek išvaizda, tiek vidumi. Kiekviena su savo pasaulio – materialaus ar dvasinio – anspaudu, su savo (kitokiais) džiaugsmais ar sunkumais, bet su viena esmine jungtimi – vienodu gyvenimo prasmės suvokimu. Mums gyvenimo esmė – būti laimingoms, nes tuomet ir su buitinėm problemom, ir su egzistenciniu tragizmu susidorosim.
Ačiū už pokalbį. Būkit laimingos ir jūs, ir visi, į kurių namus užklys “Spalvota laimės formulė”
