KAIP JŪS JAUČIATĖS REALYBĖJE?

Paradoksalu, tačiau susitvarkyti su realybe pajėgiau tik tuomet, kuomet visiškai atsidaviau vaizduotei. Nes ne REALYBĖ, o TIKROVĖ žmogui svarbiausia. Tikrovė, kurią jauti iki kaulų smegenų, ir kuri lieka tikrove nesvarstydama ar ji REALI, ar MENAMA. Reali tikrovė yra ta, kurios egzistavimą gali patvirtinti aplinkiniai: kaip tu atrodai, kokias pareigas užimi, kur ir su kuo gyveni, ką nusipirkai ar ką pasakei…Taigi išeina, kad reali tikrovė tarytum ir kuriama tik dėl kitų. Vadinasi, reali tikrovė yra realesnė kitiems nei tau, nes…sportuodamas ar badaudamas kiekvieną kartą niurzgi ant gyvenimo, kad taip norėtum to nedaryti arba taip norėtum dabar tą ir tą suvalgyti…būdamas klestinčios įmonės vadovu pavydžiai nužvelgi dainuojantį gatvėje, suvokdamas, kad jo (ne)atsakomybė tikrai jam leidžia ramiai užmigti… gyvendamas prabangiuose apartamentuose ir apkabinęs partnerį, svajoji apie prieš keletą metų sutiktą vargšą sodininką ar praeitą savaitę užkalbintą jauną padavėją… Ir jei tą akimirką būni atviras sau, suvoki, kas tau yra tikriau – tas drungnas, emocijų nekeliantis ir tarsi pro traukinio langą bėgantis išorinis pasaulis (vadinamoji reali tikrovė) ar kunkuliuojantis, deginantis, amerikietiškus kalnelius primenantis vidinis pasaulis (menama tikrovė). Kas arčiau tavo esmės? Išorė ar vidus? Jei tau svarbiau išorė, niekada nepajausi ramybės, nes bet kas bet kada tą išorinį pasaulį iš tavęs gali atimti, sugriauti, paniekinti. ( Mąstydama apie tai visada kartoju sau : „Svarbiausia, kad nebūtų karo, maro ir bado. Su viskuo kitkuo aš susidorosiu“). Reali tikrovė tau aktuali tiek, kiek ji būtina išsilaikyti sociume. O šiaip, jei tavo vaizduotė nesukelia nepatogumų, nesudaro problemų nei tau, nei kitiems, bet, priešingai, leidžia džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, koks skirtumas kas tave veda pirmyn – ar tavo vaizduotės draugas paršelis Migelis ar 10 000 litų atlyginimas. Kodėl filmo žiūrėjimas prilyginamas realybės faktui, nors iš tiesų tu tik dalyvauji kažkieno kito fantazijose? Tuo tarpu tavo kuriamas vizijas aplinkiniai apšaukia iliuzijomis arba erezijomis… Nejau dalyvavimas kito sapne tikroviškesnis už tavo paties sapną? Nemanau… nes tik tuomet, kai leidau menamai tikrovei triumfuoti prieš realią tikrovę, suvokiau kad GYVENU …

SUOLELIS

Negaliu būti abejinga suoleliams. Net ramiai žiūrėti į juos negaliu. Tiesa, čia nekalbu apie suolelius autobusų, traukinių stotyse. Ten kitokie suoleliai. Darbiniai arba tiksliniai. Žmonės prisėda ant jų, nes nenori stovėdami laukti transporto, nuvežančio juos iš taško G į M. Aš kalbu apie suolelius parkuose, skveruose, aikštėse, miestų soduose. Apie tuos kurie skirti LAUKTI. Laukti esminio įvykio, posūkio (sąmonėje ar realybėje)…Laukti jausmo, emocijos, būsenos, transformuojančios, keičiančios, duodančios, teikiančios stiprybės. Jie primena man mane pačią. Visada kažkokiame laukime. Tame laukime tiek ilgesio, melancholijos,kad vos prisilieti suolelio ir jis pripildo tave.  Ant suolelio vyksta mistiškiausi nutikimai, regresijos į praeitį arba kosminės ateities odisėjos. Ant suolelio gimsta atradimai, spartinantys žmonijos progresą, skatinantys pažangą, kuriami virsmo planai. Suoleliai yra pavojingi. Pavojingi  monarchijai, konservatorių valdžiai, diktatūrai, nes jie anarchistai ir revoliucionieriai. Pavojingi pilkai kasdienybei, nes jie atveria tokius vaizduotės horizontus, kad pilkuma apanka nuo vaiskių vaivorykštės spalvų ir buitis tampa nerege. Suoleliai griauna taisyklių kortų namelius ir tą pačią kortų kaladę paverčia Taro kortomis. Matydama vienišus suolelius pajuntu tokią galią, kuriai neprilygsta jokia tūkstantinių suolų minia stadionuose… Stebėdama vienišus suolelius, jų tuštumoje regiu ten sėdėjusiųjų fantomus . Akies krašteliu žvilgteliu į jų užrašus: schemos, brėžiniai, cheminės gardelės, DNR spiralės, eskizai, tekstai, eilės… Galbūt juos (suolelius) net reikėtų naikinti? Juk jie tokie egoistai, narcizai (pastarieji įsikuria prie vandens telkinių, kad kasdian stebėtų savo atvaizdą). Tuomet būtų mažiau grėsmės visuomenei, niekas nedrumstų jos stabilumo savo individualistiniais išsišokimais (tokia vientisa gamtos panorama, o kažkoks suolelis išdrįsta sudarkyti jos reljefo tolydumą). Sociumo konforto zona nebūtų prišiukšlinta erezijomis. Balta balta kur dairais… Stabilu. Sterilu. Velniop visus suolelius! Iš visų parkų, skverų, aikščių, miesto sodų. Paliekam tik stadionus, arenas, koliziejus…Kad kuo daugiau triukšmo, šūksnių, ovacijų. Gyvenimo linksmybėms. Svarbiausia – Lietuva laimi! Kam ten koks suolelis su savo egzistenciniu tragizmu rūpi … Šiandien dar suolelių yra. Tad jei skubėdamas išgirsi šnabždesį, atsisuk. Taip taip, tas suolelis pasakė TAU: “Aš tavęs visada lauksiu…”

(NE)IŠSIŲSTAS LAIŠKAS

Kas mane stabdo? Baimė nusivilti. Vėl… Kybau tarp dangaus ir žemės. Kiek dar išsilaikysiu – nežinau. Rodos, leisiu tau priartėti ir viskas išsispręs. Bet staiga pabūgstu. Ir tas išgąstis mane lyg mažą bejėgį žvėriuką įstumia į kampą. Pasislepiu už „plintuso“ ir tūnau. Kol praūš audra ir nurims vėjas. Išlendu. Šniukštinėju ar manęs netyko priešas, kuris apsimes draugu, kad mane sunaikintų… Baimė lyg girnos traiško mane. Kai dešimtis kartų girdi tau paskelbiamą mirties nuosprendį, kuris susiklosčius tam tikroms aplinkybėms vis atšaukiamas, nustoji gyventi. Vaikštai miręs, nors niekas to nepastebi ir kalba su tavimi… Manęs jau nebėra. Čia, su gyvaisiais… Manęs dar nėra. Ten, su mirusiais… Tai kur aš? Nesatyje? Liko kūnas, balsas, bet ne AŠ. Iš nuoskaudų, nerimo, ilgesio nusimezgiau megztinį ir apsivilkau. Tuomet, kai stingdantis šaltis kaustė širdį. Dabar atšilau, bet megztinio nebegaliu nusirengti. Siūlai susipynė su oda ir kai bandau jį nusiimti veriasi žaizdos… Niekada nebebūsiu nuoga.

PAMOKOS

”Jei gatvėje tave kalbins nepažįstamas žmogus ir siūlys skanėstų, niekada neimk,“ – moko mama dukrelę. „Jei kada tau bus labai labai liūdna ar jausiesi labai labai vienišas, išeik į gatvę ir užkalbink kokią mergaitę. Jei ji tau nusišypsos, galbūt tapsi laimingesnis,“ – sako kita mama sūnui.

Berniukas užaugo. Kartą, kai jam buvo liūdna, jis išėjo į gatvę prisidėjęs pilną kibirėlį (tokiuose parduodamas majonezas) karamelinių saldainių. Šypsodamasis siūlė vaišintis pro šalį einančioms mergaitėms, merginoms, moterims. Nė viena nepaėmė, o tuo labiau nenusišypsojo… Kitą kartą, kai jam buvo labai labai labai liūdna, kai pasaulis rodėsi jau tuoj tuoj nustos suktis, jis vėl išėjo į gatvę prisidėjęs pilną kibirėlį (tokiuose parduodamas majonezas) karamelinių saldainių. Šypsodamasis siūlė vaišintis pro šalį einančioms mergaitėms, merginoms, moterims. Nė viena nepaėmė, o tuo labiau nenusišypsojo… Jo pasaulis jau vos vos alsavo.

… „Prašau pasivaišinti,“ – ištarė. „O, mano mėgstamiausi, abrikosiniaii! Ačiū ačiū,” – padėkojo Ji ir nusišypsojo.

Jis sėdo ant dviračio ir laimingas šnabždėjo: “Atsiprašau, mama. Aš jau galvojau, kad Tu man melavai. Atsiprašau, mama.“

MADA

Paprastai, prabilus apie madą sąmonė išmeta vaizdinius susietus su drabužių mada. Nors mada tai ir gyvenimo būdas, ir elgesio maniera, ir mąstymo bei kalbėjimo stilius. Mada – tai vyraujantis (ar net viešpataujantis) skonis, aprėžtas ir erdvės, ir laiko. Galima paklusti tam skoniui, galima jį ignoruoti, galima nežymiai bandyti keisti įvedant savas korekcijas.

Mada dvilypė. Ir tą dvilypumą iššaukia tikslas, kuriam ji tarnauja. Jei tikslas – sužadinti norą pirkti, tai kalbame apie mados industriją. Tuomet mada tik priemonė įteigti, įtikinti, nes jūs jei įdomūs tik kaip vartotojai. Jei tikslas – sužadinti norą keistis,  tuomet mada prilygsta menui, kurio galioje perkurti ar itvirtinti grožio sampratą.

Bet grįškime prie drabužių mados. Mada nėra konstanta, ji kuriama žmonių žmonėms, kaip amžinas kitimas, virsmas, leidžiantis išvengti monotonijos ir pastovumo. Mada verčia ieškoti naujų estetinių formų, proporcijų, spalvinių derinių  Tuo ji ir žavi: savo ieškojimais… Mada nėra tik vienų ar kitų mados namų diktuojamos taisyklės bei pavienių dizainerių skelbiamos sezono tendencijos. Mada – tai santykis su drabužiu: nuotaika, kurią drabužis kuria, emocija kurią jis iššaukia, būsena, kurią sukelia, prisiminimas, kurį aptinki jo klostėse. Būti madingu, tai nėra tik pajėgti įsigyti naujienas pasirodžiusias parduotuvėse. Būti madingu reiškia mokėti susikalbėti su drabužiu taip, kad tas dialogas aplinkiniams keltų nuostabą ( žinoma, geriau susižavėjimo, nei pašaipos). Nors… abiem atvejais tai  įrodymas, kad jūs kūrėjas.

SKIRTINGUMAS

Sutikau gatvėje taksi belaukiančią pažįstamą moterį.

-Kur trauki tokiu bjauriu oru? – paklausė ji.

-Bjauriu? Tai kad kaip tik gražu! Einu ir kvėpuoju trijų dienų liūties išvalytu oru, einu ir klausausi kaip nukritę geltoni  lapai rezonuoja su mano paltuku, einu ir žvelgiu rudeniui į akis ne pro akinių stiklus (nes niekas nespigina), einu ir pakėlusi kaštoną lytėdama jo paviršių prisimenu kaip glosčiau mylimojo veidą, einu ir girdžiu, kaip giržda laiko ratai  primindami cikliškumą… Ar gali būti kas nors nuostabiau?

-Aaaaa… Aš irgi išeidavau, kai turėjau šunį ir vesdavau jį pasivaikščioti…

-Aš tai pasivaikščioti kaip Marcinkevičius širdį išvedu.