Knyga „Mirties bėgliai“ yra postmodernusis romanas, nes atmeta daugelį tradicinių, nusistovėjusių tiesų. Ana Lu, kurdama savojo romano pasakotoją ir veikėją, mano, kad tikėjimą Dievu reikia ne aklai priimti ir ieškoti atramos religiniuose įsitikinimuose be jokių argumentų, o nusistatyti savąjį teologinį santykį pagal patirtį, kuri įgyjama ne skaitant religinius ar kitus literatūrinius tekstus, o gyvenant savąjį laiką. Šiame procese mąstymo logika yra beveik absoliučiai individuali, kol romano pabaigoje pagrindinė veikėja nesusitinka su kitais personažais, kurių pasakojimai pakreipia jos mąstymą, tačiau nenustato padėties taip, kad veikėjai tereikėtų tik paklusti. Apibendrintai sakant – Anos Lu romanas „Mirties bėgliai“ yra šokas tiems skaitytojams, kurie įpratę autoritetų žodžius priimti besąlygiškai ir nesvarstydami. Toks pasakojimas skaitytojų sąmonėje gali tapti rimtu akstinu perkainoti savo vertybes ir tikrumo svarstyklėmis pasverti tai, kas anksčiau rodėsi akivaizdu.
Romanas „Mirties bėgliai“ iš dalies yra trauminis pasakojimas, kokio šių dienų lietuvių literatūroje tikrai reta – turime apsčiai tekstų apie nelaimingą meilę, įvairius sukrėtimus, tačiau Ana Lu prabyla apie jausenas, kai palaidojami tėvas ir mama. Tradicija besiremiantis skaitytojas sakytų, kad viskas, ką romano pagrindinei veikėjai bereikia daryti, – tai nedaryti nieko. Praradus tėvus, iškiltų tik poreikis patvirtinti sau klasikines vertybes, atsakymus į prasmės klausimus ir ramiai sau gyventi toliau, šį apsisprendimą palydint gedulo liūdesiu. Anos Lu romano „Mirties bėgliai“ pagrindinė veikėja nesitenkina tokiu keliu ir būdu, nes tai jai paprasčiausiai neatneštų vidinės pusiausvyros. Visas romano pasakojimas yra balansavimas tarp kraštutinumų, kol pasiekiamas išmintingas „aukso vidurys“ – nuostata, kad tarp pasaulių šiapus ir anapus beveik nėra skirtumų ir juo labiau ribos. Anos Lu romano, kaip trauminio pasakojimo, pobūdį patvirtina specifinis, labai šiuolaikiškas vizualumas – daugelis veikėjos sąmonės judesių ir apsisprendimų įvyksta būtent regos lygmenyje, ir tik vėliau pasiekia verbalinio intelekto lygmenį.
Romano stilistiką filosofas Gintautas Mažeikis knygos ketvirtajame viršelyje įvardija kaip ironijos ir paradokso dominavimą: pirmąją nuostatą sukuria veikėjos atstumas nuo socialinės ir konfesinės religinės tikrovės, dažnai priverčiantis šyptelti, o paradoksas kyla iš stabų nuvainikavimo. Knygos pabaigoje parašoma, kad praėjusiais metais išleisti „Mirties bėgliai“ – tai pirmoji ilgesnio pasakojimo dalis. Jei reikėtų Anos Lu romaną apibūdinti pagal santykį su kitų autorių kūriniais, į galvą ateitų mintys apie „Mirties bėglių“ panašumą su Jurgos Ivanauskaitės mistiniu kūrybiniu pasauliu. Abi autores jungtų tai, kas lietuvių literatūroje ima rastis vis labiau – „magiškojo realizmo“ pasakojimai, užklausiantys stabus ir autoritetus ir dažniausiai juos triukšmingai sutriuškinantys savąja gyvenimo tiesa. Pastaroji, viena vertus, virsta negalimybe kritikuoti; kita vertus, autoritetų kritika randasi būtent iš savojo buvimo tikrumo įrodymų.
Ramūnas Čičelis / 15min.lt; 2018 02 05 /

Nuo 40:56 galite paklausyti apie knygą radijo laidoje:

Nedidelio formato nė šimto puslapių neturinčią knygą filosofas Gintautas Mažeikis pristato mįslingu pamąstymu apie tai, ką atrado tekstuose. Daug: atrodo, kad filosofui juos perskaičius nebuvo lengva trumpai apibrėžti visa, kas prasideda čia ir nuveda skaitytoją drauge su pasakotoja iki begalybės. “Praėjo devyni mėnesiai po mamos mirties. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau antrą kartą gimusi – vėl mokausi vaikščioti, kalbėti, pažinti aplinką. Tik dabar esu išnešiota ne moters, o anapusinio pasaulio. Toks hibridas – žmogiškas apvalkalas, o genetika jų. (…) Po devynių mėnesių košmarų, po devynių pragaro rato žymių ant veido, po nelaimingų bandymų išeiti turiu teisę kalbėti, ką noriu. Nes žinau, kad žiauriau nei čia, su gyvaisiais, niekur nebūna. Ieškoti bičiulių tarp žmonių beprasmiška – jie veikiau taps tavo priešais, o ne draugais. Ir kiekvieną tavo draugišką gestą lydės nusivylimas. O mirusiųjų draugija visada patikima. Duomenų bazė pilnėja. Žaidimas, kurį sugalvojau, daugumą baugins, bet kam nors gal bus įdomus. Nors ir tai man nebesvarbu… “Tai – pati pradžia, skyrius, pažymėtas 00 (knygą autorė skiria tėvų atminimui). Čia lyg ir paaiškinama priešistorė ir intriguojama: koks gi bus tas „žaidimas“, kuris iš tiesų nėra žaidimas, nors pirmo skyriaus pradžia tai lyg ir žada: „Taigi, kviečiu į nuotykį. Tokį, kuris atnaujins kadaise populiarų saloninį užsiėmimą – spiritizmo seansus. Tik dabar nereikės nei baltos žvakės, nei porceliano lėkštelių. Nereikės nei varno plunksnos ar varlės kojelės. Spiritizmo seansas gali vykti bet kur ir bet kada, jei mediumas pasiruošęs.“
Aišku, ne be šiuolaikinių technologijų, bet jos – tik įrankis, nes esmė glūdi paties žmogaus, bandančio susivokti ir išsiaiškinti, kas su mumis vyksta, iš kur ta nežinomybė ir baimė viduje. Bene labiausiai kaustanti ir neleidžianti kvėpuoti – mirties baimė… Begalinis noras susivokti pirmu asmeniu kalbančią knygos heroję verčia ne tik leistis į paieškas, virstančias neįtikėtinais susitikimais ir persipynusiais su realybe mistiniais, filosofiniais virsmais, bet ir balansuoti ant pavojingos ribos. (Jei kada iš tiesų esate dalyvavę tikrame spiritizmo seanse, veikiausiai esate pajutę sunkiai žodžiais apibrėžiamą jausmą po to – nors nieko tokio su jumis pačiu ir nenutiko). Taigi panašus jausmas lieka perskaičius knygą, kurioje kiekvienas – ar net tam tikros žmonių grupės – įžiūrės skirtingus dalykus… „Kol bus baimė, tol religijos už žmogų kurs anapusybės vaizdinius, o ideologijos projektuos tuos vaizdinius šiapusybėje. Duato vartai atsiveria iš abiejų pusių.“
Ši dvipusybė lyg plonytė aukso gija, o gal greičiau – vos įžiūrimi ašmenys eina per visą knygą, kurią skaitant gali tekti kartą kitą pasižiūrėti į enciklopediją ar kokį žodyną. Nes tai nėra lengvas pasiskaitymas. Ir nieko tokio, jei kils noras prieštarauti autorei ar veikėjai: vadinasi, kažkas sujudinta, kad ir labai tolimoje kertelėje… O baigiant – „Nelieka nei praeities, nei ateities. Nelieka pusių. Nelieka laiko. Trūko tiek nedaug – vėjo. Vienintelio dvelksmo. Kad sujungtų atskirtus. Kad patikėčiau, jog išnykusi šiapus, atsirasiu anapus.“
Nijolė Linionienė / „Suvalkietis“; 2018 03 31 /