Kartais pasaulyje viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai tie, kurie gyvenime mums yra svarbiausi, pradingsta. Apie tai, kur draugo netektis nuvedė Paršelį Migelį, sužinosite šioje knygoje. Suvoksite, kad gigantiškiausi dalykai prasideda nuo mažiausių žingsnelių, o viltis visada suteikia jėgų patiems netikėčiausiems sprendimams ir utopiškiausioms svajonėms.

Mokykla, į kurią kviečiame, nėra įprasta. Net priešingai – pasaulyje ji tokia vienintelė, nes programą jai sudarė ir, ko mokyti žmonių vaikus, nusprendė… paršelis. Paršelis Migelis. Jis yra ypatingas, išsimokslinęs bei išmintingas, nuoširdus, atviras ir tikras vizionierius. O svarbiausia – puikus ir talentingas mokytojas, kurio vedamos matematikos, filosofijos, istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo pamokos knygoje susijungia į vieną intriguojantį pasakojimą.

Iš interviu svetainei fejuslenis.com:

Papasakokit nuo ko prasidėjo šios knygos idėja.

 Edita. Idėja prasidėjo nuo to, kad draugė turėjo išgalvotą draugą paršelį. Ji tiek dažnai kalbėdavo jo mintimis, arba jį tarsi cituodavo, kad tas paršelis pasidarė net man matomas. 

Luana. Paršelį Migelį man  prieš kokius 15 metų padovanojo draugas. Jis kurdavo paveiksliukus, pasakojimus, filmukus su paršiuku, kad Migeliukas (taip jį vadindavom) tapo mudviem realiu šeimos nariu.

Ar rašyti kartu sudėtingiau?

 Edita. Man tai lengviau. Bet gal dėl to, kad mano draugei beveik viskas tinka, ką aš parašau. O jei netinka, tai man tinka kaip ji pakeičia.

Luana. Man taip pat lengviau, nes rašydama savo knygas „rašau krauju“, o bendros su Edita knygos labiau primena žaidimą. Na, tarsi žaistum tenisą – vienas paduoda, kitas atmuša. Kuo geresnis padavimas, tuo žaidimas smagesnis. Be to, kūryba dviese yra atsakingas ir įpareigojantis procesas, nes kai gauni kito tekstą, žinai, kad nebegali delsti ir stengiesi kuo greičiau atsakyti.

Kodėl nusprendėte apsijungti? Ir kaip skirtingas mintis sudedate į vientisą, bendrą kūrinį?

 Luana. Dėl to apsijungimo, tai „kalta“ Edita. Tai jos pragmatizmas išprovokavo „Spalvotą laimės formulę“. Kaip minėjau, aš labiausiai mėgstu mąstyti, o užrašau jau tik galutinai sugromuliuotą produktą. Gromuliuoju  labai ilgai. <…> O dėl naujosios knygos… Ir vėl Editos „kaltė“. Veždama automobiliu 2019 m. gruodžio mėnesį mane į Kauno oro uostą pasakė: „Kadangi tavosios knygos yra sudėtingos, tai reikia tau augintis savo skaitytoją ir pratinti žmones prie savosios kūrybos lengvesniais tekstais. Na, tarsi mokytum žmogų vairuoti plyname lauke, o ne įmesdama jį į darganą Londono automagistralėje.“ Po to pokalbio, skrydžio metu, ir nusprendžiau, kad jau laikas atidaryti manojo vaizduotės draugo Paršelio Migelio mokyklą. Tik ta mokykla bus ne fiziniame įprastame pavidale, o knygos puslapiuose. Ir pavadinimas jos bus šiek tiek dviprasmiškas: uTOPINĖ MOKYKLA.

Edita. Luana kaip ir atsakė, gal dėl pragmatizmo nesutikčiau, bet tiek to 🙂 Tik pridurčiau, kad ji su savo išgalvotu draugu jau seniau planų dėl mokyklos turėjo. Bet vis kalbėjo, kad kada nors, po 100 metų, o aš tik pagreitinau šį įvykį, paklausdama, gal jau laikas?