DEMOKRITAS
460 – 370 pr.m.e
Kelionės leido subrandinti tą tikrovės viziją,
kuri ne tiktai nuostabą sukėlė, bet akis atvėrė tiesai:
didžiausias statinys suirs atėjus laikui,
o mažas gali tapt jėga užgožiančia net šviesą.
Kiekvienas kūnas – tai konstrukcija nedalomų atòmų,
kurių kiekybė pastarojo nulemia kokybę.
Klausa pajėgia skirti svirplį nuo vargonų,
bet juslės silpnos, kad pažintų būtinybę.
Socialinėj plotmėj Visatos dėsniai veikia:
atòmai-žmonės jungiami į polius-būvį;
ir nors papildomų taisyklių – teisės ir dorovės – reikia,
tai naudingiau už natūralų būvį.
Siekimè laimės privalu žinoti saiką,
kad nepažeist pusiausvyros tarp galimybių ir troškimų,
o protas likt budrus privalo visą laiką,
net jei vardan tiesos pats pasirinktum neregio likimą.
EPIKŪRAS
341 – 270 pr.m.e
Kuomet politinėj arenoj verda nuožmios kovos,
o tautos grumias’ dėl kultūrinio monopolio,
žmogau, pats laikas – prie kasdienės duonos
su pasimėgavimu atsikąsti pažinimo obuolio.
Kai malonumo skonis užlies kūną,
net protas skeptiškiausias laimę pripažins didžiausiu gėriu.
Deja, kančia visuomet liks dvejonėj –
ne per anksti lašelį paskutinį dykumoj išgėriau?
Troškimų apribojimas suteiks ramybę sielai,
įveikus skausmą ištverme ateis aponija;
o demaskavus armiją dievų ne dienai,
net baimės nebeliks mirties agonijoj.
Spontaniškai išspyrę atomus iš trasos,
laisva valia rūšiuojantys ketinimus,
net ir ramioj tėkmej išliks tik drąsūs,
atlaikę kūno provokacinius mėginimus.
PLOTINAS
204 – 269
Iš absoliučiojo Šaltinio kylanti versmė, pirmesnė net už pačią būtį,
palaipsniui emanuodama į esinius, galiausiai degraduoja.
Ir tik vienintelis žmogus bus pajėgus įveikt šią griūtį,
atmesdamas valingai ką pasaulis žemiškasis propoguoja.
Žmogus savo esme nėra tik tai, kas jis yra laike –
kiekvienas individas matricos pradinės įspaudas.
Tik nuo kokybės sielos priklausys kuria judės linkme:
žemyn – į kūniškus kerus, aukštyn – į proto ištakas.
Pradžia tiesiog yra. Čia pažinimas ir verbaliniai mėginimai bejėgiai –
kiekviena sąvoka apibrėžia kažko ribas, o apriboti Absoliuto neįmanoma.
Kalbėjimu pažadinus nutiesiami ieškojimų palengvinimui bėgiai,
bet kelio pabaigoj asmeniniai jautimai, intuicija ir įžvalga privalomi.
Hierarchinėje sekoje tarp proto ir materijos kaip tarpininkė siela budi,
jos kuriami daiktai- įdėjų atspindžiai laikiškumu judėjimą apsprendžia.
Bet tik ištrūkusiam iš laiko gniaužtų tobulumas rūpi
ir tik laisvi vidum be baimės virš bedugnės sklendžia.
BRUNAS
1548 – 1600
Mane pasmerkdami jūs bijote labiau
nei aš šį nuosprendį girdėdamas,
nes su manim neišsilydys liepsnose tiesa,
o sferos suksis danguje garsiau dundėdamos.
Žmogaus troškimai – ne vien blogis:
juose laukimo malonumas, paskata veiklos.
Veržimasis į priekį išvaduos iš saikingumo,
kova su blogiu gelbės nuo kančios.
Akivaizdoje begalybės skirtumo nėra
tarp mažo – didelio, tarp nuolankumo ar puikybės.
Žmogaus tėvonija – gyva gamta,
apjungianti tiek žemišką, tiek dangišką galybę.