Paroda BALTAS KAMBARYS. SIENOS BE TAPETŲ
<…> Jei kam pasirodys,kad ši paroda pernelyg marga, kad jai trūksta vientisumo, solidumo ar dar ko nors “akademiško” – bus ir teisus, ir ne, nes šito čia ir nesiekta. Dėl to, kad, kaip sakė vienas dalyvių, “teoriškai to negalėjo būti: į vieną parodinę erdvę susibūrė tokie skirtingi amžiumi, patirtimi, stilistika ir veikiausiai pažiūromis kūrėjai, kad vargu ar dauguma jų kada nors būtų galėję susitikti vienoje vietoje. Galima sakyti, kad tai – kone iš fantastikos srities.“
Maždaug taip buvo įvardintas ir žurnalas BALTAS KAMBARYS, kurio trys numeriai buvo čia pat – paroda ir gimė iš šio žurnalo autorių kūrybos <…>. Beje, žurnalo, o dabar ir parodos sumanytoja įkvėpėja Luana Masienė pati ją įvardino “nei geresne, nei blogesne už kitas: tiesiog kitokia,nes gimė iš kitokios realybės – žurnalo. O žurnalas irgi nesiskiria nuo kitų leidinių, nebent tuo, kad tiksliai įvardinta kam skirtas ( kūrybinei klasei, luomui, kuriam svarbiausia intelektinė kūrybinė veikla)… Kalbėdama apie antrąją parodos pavadinimo dalį, Luana sakė, kad kiekvienas naujas gyvenimo etapas prasidėdavo (tikriausiai ne vienam) tapetų klijavimu: kai viską baigi, pakabini paveikslus, apima katarsis – dabar tai bus ramu, gera, pastovu, bet… Sienos be tapetų pavaldžios žmogui – jis gali sukurti ką panorėjęs <…>
/ Nijolė Linionienė, Suvalkietis, 2017 10 17 /
Paroda PAMINKLAS MADAI
Paminklų temai skirta šiemetė KAUNO BIENALĖ išėjo iš uždarų patalpų ir pasklido po visą miestą. <…> Vienoje iš atvirų erdvių, Vytenio Jako KIEMO GALERIJOJE, ore kybo PAMINKLAS MADAI. Taip savo sumanymą, kurio pavadinimas transformuojasi į PAMINKLĄ MAMAI, pristato marijampolietė menininkė Luana Masienė.
32 marškinėliai, ant kurių atspausdintos nuotraukos iš senų, praeito šimtmečio mados žurnalų, sukabinti tarsi įprasti skalbiniai. Netikėtas vaizdas praeivius suvilioja užsukti į kiemą ir patekti į laiko labirintą – iš 21-ojo amžiaus dešimtmečiais pasiekiame 1900 metus.
Parodos anotacijoje autorė rašo: ”Paminklai – istorijos inkliuzai atmintyje. Kartu tai lieptelis į praeitį per Letos upę. Tiesa, trapus ir efemeriškas, nes ir patys paminklai pasiduoda materiją naikinančiam Laikui. O Laikas, sotus ir pilnas, vėl gimdo istorijas. Mažus įtrūkimas epochose… Erdvė tarp dviejų namų (su tragiškais jų gyventojų likimais) nušvinta spalvomis. Tarsi aliuzija į tai, kad gyvenime kančia ir džiugesys visada greta. Viskas viena virvele sujungta. Kaip ir Mada – ta kaprizinga ir aikštinga Laiko dukra – rūsčiomis akimirkomis atsitraukia, bet viskam aprimus vėl pasirodo. Ji talentinga, įnoringa, kartais net naivi, bet jos kerams daugelis pasiduoda. Tačiau Mada nėra diktatorė, nes visad palieka pasirinkimą pačiam žmogui. Tik nuo žmogaus priklauso ar jis aklai ja seka, pataikauja, paklūsta ar, žengęs žingsnį pirmyn, pats diktuoja madas.”
Tokia forma menininkė pagerbia prieš metus mirusią savo mama ir mamos didžiausią aistrą – visą gyvenimą rinktą madų žurnalų kolekciją.
“Ir plevesuoja rudens vėjyje mamos vaikystės mieste spalvoti marškinėliai, tarsi budistinės maldos vėliavėlės, nešančios žinią į ten, kur tik meilė pajėgi įsiskverbti…”
/ Marija Burbienė, Suvalkietis, 2017 10 03 /
Metaforos fotografijos paroda PERSKELTAS PASAULIS
…Ši paroda esanti tiesiog dar viena jos atskleista briauna, o tų briaunų – ne viena ar dvi… “Labiau tai vadinčiau šeštąja savo knyga. Joje – tik 43 puslapiai su daug paveikslėlių, su vaizdais iš dviejų pasaulių, dviejų skirtingų sistemų, ir tekstas.” Luana sako, kad tai ne tik fotografijų paroda, nes fotografija čia – tik priemonė, o ne svarbiausias dalykas. “ Tai plyšio, kuriame mes visi esame užstrigę, paroda. Ji – apie perskeltus pasaulius, kurių plyšiuose kiekvienas mūsų. Visi mes balansuojame tarp kasdienybės ir amžinybės, tarp dieviškumo ir vienatvės.” Nuotraukos iš tiesų perplėštos: jų skilimo vietoje ir yra tekstai-metaforo, kurias skaitai, dėliodamas kiekvieną, ir kurios, pasak autorės, gali ir sužeisti… “Kiekvienas glėbys laikinas”, “Žaizdas išsilaižome vienumoje”, ”Prie šlepečių karūnos nesidedame”… Kartu su perskeltu vaizdu kiekvienas toks sakinys tampa knygos lapu, pasakojančiu siužetą…
/ Nijolė Linionienė, Suvalkietis, 2015 05 09 /
Paroda PRIMITYVESNI NEI BŪSIME RYT
…Neatsitiktinai čia akcentuojamas ir eksploatuojamas žodis: parodos idėja, kurios viena iš autorių Ana Lu ( ir vienas sakinys iš jos knygos ”nr. 122”) irgi kilo iš jo. Idėją ir temą, kas kaip suprato, vystė keliolika autorių: ir klubo ”Žvilgsnis” nariai, ir meniško jaunimo atstovai, įsijungė ir svečių iš užsienio. Kaip kokie papiruso ritiniai senaisiais laikais, šį kartą ritinėliai irgi keliavo iš vienos vietos į kitą…
/ Lina Volungytė, Suvalkietis, 2016 03 22 /
Fotografijos paroda KAS MUS JUNGIA?
Kas šioje parodoje svarbiau – nuotraukos ar knygos?
Atsakymas bus netikėtas – nei tas, nei tas. Yra trečias variantas: svarbiausia parodoje RYŠYS. Ryšis su pasauliu abstrakčiai ir jungtis su konkrečiu žmogumi. O knygos tėra priemonė, leidusi man tą ryšį patirti ir suteikusi ryžto 2015 ir 2016 metų vasaromis užkalbinti (lietuviškai, nes angliškai temoku pasisveikinti ir padėkoti) nepažįstamuosius, skaitančius knygas Londono parkuose ir metro. Ir nuotraukos taip pat tėra priemonė, suteikusi galimybę vizualia forma perduoti žinią marijampoliečiams.
Ir kokia ta žinia?
Žinia yra trijų dalių. Pirma: nepasiduoti bauginimams, kad visas pasaulis aidi sprogimais, ir kad rasių, tautybių, lyčių, amžiaus įvairovė yra skirtis, dėl kurios reikia tapti priešais. Knyga, išversta į kitas kalbas, sujungia žmones nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie kalba ar kur jie gyvena. Antra: manau, kad technologijos knygų nenurungs, nepaisant to, kad dauguma žmonių tuo metu, kuomet fotografuodavau skaitantįjį, buvo užimti savo telefonais ar planšetėmis – tiesiog knyga pakeis savo statusą ir ateityje taps prabangos, išskirtinumo preke arba net vienas kito atpažinimo ženklu. Juk tai, ką mes skaitome, dažniausiai yra mūsų esaties tęsinys, o knygos tik atspindi kokia dvasia gyvena viename ar kitokiame fiziniame pavidale. Trečia: fotografija nėra tik tikrovės reprodukavimas ar vaizdo fiksavimas nepasitikint atmintimi – nuotraukos gali sukurti naują universalią kalbą, kuria kartais pasakyti ką nors tampa lengviau nei įprastais žodžiais.
/ Miesto laikraštis, 2016 12 02 /
