Ši knyga apie tamsiausius sielos užkaborius ir šviesiausius proto regėjimus. Apie nuodėmes ir šventumą, apie sąmonės ir pasąmonės ryšius bei užkardas, apie meilės dieviškumą ir jos demoniškas apraiškas.
Ši knyga apie meilę. Apie jos kuriantįjį pradą ir naikinantį užtaisą. Apie meilę, jungiančią visas religijas ir nurungiančią visus dievus. Apie meilę kaip galingiausią jėgą, kurios niekada nepažinsime ir nepažabosime.
Knygoje pasakojama apie regresijas į praeitus gyvenimus ir karminių mazgų išnarpliojimą. Per sapnus atskleidžiama dvylika herojės Loros reinkarnacijų ir dvylika jos meilės istorijų, paženklintų mirtimi tarsi raudonu antspaudu – juk dažno vyro likimo kelyje yra moteris, kurios lūpų dažų žymės nenusiplauna nuo jo marškinių apykaklės arba nuo jo kūno, o gal net ir širdies. Ir kaip tik ši žymė leidžia jiems / mums bet kuriame gyvenime atpažinti vienas kitą…
“Siužeto užuomazga labai įdomi, idėja taip pat. Kūrinys trumpas, stilius labai lengvas, tačiau primena parabolę, yra gana figūratyvus, daugiaprasmis, atviras pasakoms ir maginiam realizmui. Tai gerai. Greit praryjamas tekstas ir gerai tinka filmo scenarijui ar spektakliui… Nusivils tie, kurie nori ilgos intrigos: itin smulkių šalia-erotinių detalių aprašymo (kambario, gatvės, eisenos, laiko motyvų…), ilgesnio gundymo ir jo nutraukimo dramos. Populiariosios filosofijos gerbėjai gali kūrinio nepastebėti: per mažai inkliuzų, kurie, beje, atbaidytų platesnį skaitytoją.”
Iš filosofo Gintauto Mažeikio laiško autorei
Lietuvių literatūroje debiutuojanti rašytoja Ana Lu savo kūrinio žanro nenurodo, tačiau „Nr. 122“ yra artimiausia romanui. Kategoriškai ir vienareikšmiškai Ana Lu knygą priskirti šiam žanrui neleidžia pasakojimo punktyriškumas: dvylika meilės istorijų, to paties personažo – jaunos moters iš akademinio pasaulio – išgyvenamų kaip dvylika skirtingų gyvenimų praeityje, įvairiose epochose ir valstybėse. Bene prieštaringiausias ezoterinis Ana Lu romano sluoksnis, artinantis knygą prie populiariosios literatūros kategorijos. Pagrindinės veikėjos Loros praėję gyvenimai plėtojami pasakotojos sapne – ši ypatybė paaiškina ir knygos problematiką, ir stilistiką: Ana Lu užkabina klasikinės bei postmoderniosios psichoanalizės dilemas (kas yra sapnas? ar jis tikras? kas yra sapniškoji tikrovė?), gana tiesiogiai formuluodama klausimą apie gyvenimo, meilės ir mirties prasmę. Jaučiamas nuolatinis svyravimas tarp „eros“ ir „thanatos“ vartų; sapno stilius yra ne poetinis (toks jis įprastas lietuvių proziniuose pasakojimuose), o juslinis, nes pasikliaujama rega, lytėjimu ir uosle, žodžiai pagrindinei veikėjai reiškia kur kas mažiau nei kūniškieji potyriai, kurie netapatinami tik su maloniu dirginimu. Dar viena įdomi problema, kurią kūrinyje iškelia Ana Lu – daiktiškumo ir žmogiškumo santykis: daiktas traktuojamas kaip nemirtingas ir galintis pasiekti žmogų iš šimtmečių glūdumos, atnešdamas savąją istoriją, kuri primena žmogui jo inkarnacijų praeitį. Romanas „Nr. 122“ yra beveik nediskursyvus, nes neturi lietuviškos tradicijos, į kurią remtųsi – galima nujausti, jog orientuojamasi ir į kitakalbių šalių literatūros kanonus.
Ramūnas Čičelis / “Nemunas”/
Ši knyga yra tikra magija, ir ją būtina perskaityti. Ir tai viskas, ką aš apie ją parašysiu, nors galėčiau girti ir subtilų, beveik tobulą autorės stilių, beveik pornografinę erotiką, gilią filosofiją, netrivialų karmos suvokimą, knygos dizainą ir piešinius (dailininkė Neringa Krivičienė, dizainerė Eglė Švedaitė), siužetą, kuris, kaip labai gerai pastebėjo filosofas prof. Gintautas Mažeikis, gerai tinka filmo scenarijui ar spektakliui.
Esmė – knyga ši yra apie meilę, bet ji nėra banali. Tad griebkite ją, o ne visokius ten atspalvius. Lietuvoje apie meilę nebanaliai rašė Kristijonas Donelaitis, Vilis Normanas, Dalia Jazukevičiūtė, o dabar, pasirodo, ir Ana Lu (Luana Masienė). Mylėti gera, mylėti nebanalu. Apie meilę rašyti yra gerai.
Mindaugas Peleckis / radikaliai.lt; 2016 02 11/
Praėjusį trečiadienį Marijampolėje, kosmetikos ir parfumerijos parduotuvėje (!) „Douglas“, įsikūrusioje Kudirkos gatvėje, buvo pristatyta naujausia marijampolietės literatės, matematikės Luanos Masienės knyga, pasirašyta Anos Lu slapyvardžiu, „Nr. 122“.
Neįprasta vieta knygos pristatymui pasirinkta neatsitiktinai: skaičius knygos pavadinime reiškia numerį sodriai raudonos spalvos lūpdažio, kurio žymės nenuplauna net mirtis.
Nebuvo ir įprasto knygos pristatymo formato (vakaro vedėjo, kalbinančio autorių, muzikinių intarpų ir t.t.). Pačios autorės monologas (arba – ir dialogas su menamu pašnekovu – prieš 50 m. mirusiu prancūzų filosofu ir rašytoju Žoržu Batajumi, kuris – ir neakivaizdinis knygos herojus) ir buvo visuomenės supažindinimas su nauja knyga.
Laima Grigaitytė /mususavaite.lt; 2015 12 15/