Apelsinai laiko kapsulėje

Rugsėjo 25d.
16.28
„Aš saulutę ridenu, kvepia ji apelsinu…“ – niūniuoju mintyse žingsniuodama Venecijos skersgatviais ir tilteliais. Žaisminga dainelė iš tarybinio (na, niekaip nepriprantu prie žodžio „sovietinis“, kad jį kur…) multiplikacinio (žinau, žinau – animacinio) filmuko išlindo iš atminties po apsilankymo „Muziejuje“, tiksliau, performatyvioje institucijoje, pristatytoje 56-ojoje Venecijos bienalėje, vienoje prestižiškiausių pasaulyje šiuolaikinio meno parodų. Staiga šmėsteli mintis: „Ar Salomėjos Nėries viduje skambėjo muzika, kuomet ji Stalino saulę iš Kremliaus į Lietuvą vežė?“ Juk dažno poeto sieloje ypatingomis akimirkomis varpai sugaudžia. O skamba varpai visada vienodai, nesvarbu, ar džiaugsmingą, ar skausmingą įvykį skelbdami…
Apie „muziejaus“ įkūrėją Dainių Liškevičių iki bienalės nieko nežinojau. Priklausau daugumai, t. y. tiems 90 procentų lietuvių – pagal statistinę apklausą atliktą autobuse grįžtant iš Venecijos – kuriems ši pavardė iki dabar nieko nesakė. Taigi neturėjau jokios išankstinės nuostatos nei nuomonės, o juolab informacijos, ką teks išvysti. Įsitraukiau į žaidimą su menininku, nežinodama žaidimo taisyklių. Tiesa, lygiai taip elgiausi ir kituose bienalės paviljonuose: leidausi į emocinius eksperimentus ir analizavau savo reakcijas.
Žaidimas nenuvylė. Žaidimas, kuriame akimirksniu buvau išplėšta iš margaspalvių, didingų, grėsmingų, efektyvių paviljonų ir panardinta į savo šalies (didysis koncentrinis apskritimas), o kartu į savo asmeninę (mažasis koncentrinis apskritimas) praeitį. Patekau į D. Liškevičiaus spąstus, kuomet dabartis virto akmenėlio sukeltais raibuliais erdvėlaikio paviršiuje. Ir tik po keturių valandų, praleistų paviljone, atsidūrusi turistų sraute, nešančiame mane link Šv. Morkaus aikštės, suvokiau, kas įvyko. Ironiška, tačiau pasaulinėje meno fiestoje krestelėjusi Majos skraistę aptikau ne magiškąjį Grožį ar didingąją Tiesą, o Save – užstrigusią tarp didžiųjų valstybių, su savąja išskirtine dabartimi tarp viso pasaulio ateičių ir Lietuvos praeities. Pasijutau tarsi Andalūzijos piemuo Santjagas iš Paulo Coelho „Alchemiko“, kuris apkeliavo visą pasaulį tam, kad pamatytų ar atpažintų, jog tai, ko ieškojo, visada buvo šalia…

Rugsėjo 25d.
11.10
…Barokinių Zenobio rūmų sodas iš pirmo žvilgsnio atrodė tuščias, tačiau manieji mediumo gebėjimai signalizavo ką kita. Išties – netrukus išgirdau įdomų pokalbį.
– Šioje Venecijos bienalėje jaučiuosi labai nepatogiai – tarsi kybočiau žemyn galva. Nors Karlas Marksas mano atvirkščiai: kad tai aš buvau pasaulį apvertęs, – krenkštelėjusi prabilo Hėgelio dvasia. – Tiesa, ne aš vienas čia džiugesio nejuntu – didžioji dalis lankytojų apimta laidotuvių nuotaikos ir savotiškos baimės net kalbėtis, tarsi bijodami sudrumst sakralinę rimtį. Buvau teisus, kadais pastebėjęs, kad kapitalizmas sukuria ne tik savo ramsčius, bet ir duobkasius – menas priskiriamas prie jų.
– Aš tai kaifuoju. Ir nuo akibrokštų, ir nuo absurdų, ir nuo idėjų ekshumavimo. Tas laisvės tvaikas su nepalaidotų mirusiųjų dvoku toks vežantis. Manau, palankiausias vėjas gyvenimo kely yra maišto vėjas, – perbraukusi ranka per menamo vėjo sutaršytus plaukus pasakė Sartro dvasia. – Pastarojo dėka ir aš Venecijos bienalės eksponatu tapau. Tik jis mane ne su ideologine platforma atpūtė, o su Nidos smėliuku batuose. Ir dar pašnekovą, kažkokį beprotį ekstremistą priplakė…
Garsūs keleto pro šalį praeinančių moteriškių balsai užgožė intelektualų pokalbį.
– Tik lietuviai ir gali tokią nesąmonę rodyti. Kažkoks sąvartynas. Galėjo mūsų miestelio muziejų atvežti – daug gražiau būtų…
– Pritariu, Aldute, pritariu. Tikras blusturgis. Vėl ubagais pasauliui pasirodėme. Nors pinigų tai tikrai valdžia skyrė – matei, kokia stora knyga išleista.
– Ką ten knyga! Pati Straukaitė paviljono gidams tuos mėlynus chalatus, ale senovinius , kūrė. Baisu žiūrėti.
– Man tai visai miela ten buvo. Ir žvakidė su velniu tėviškę priminė, ir piešinukai į Poviliuko darbelius panašūs, ir fotografijų dėžėj pasikuist patiko…
– Tave, Stefanija, sentimentai užvaldė. Tu gi į Veneciją menų pažiūrėt atvažiavai, o ne senienų ieškoti. Nusivešiu aš tave pas savo tėvukus į Dzūkijos kaimą, tai ten ne tokių muziejų pamatysi.
– O kaip tas Liškauskas iš mūsų vėliavos išsityčiojo. Tarsi su skuduru kokiu šūdus nuo veido valė…
– Ten šokoladas…
– Šokoladas, nešokoladas. Vis tiek taip negalima! Trispalvę taip išniekint… Ne tam mes bokštą ginti važiavom, kad kažkokie menininkai iš mūsų nepriklausomybės tyčiotųsi…

Rugsėjo 25d.
11.20
Štai su tokia informacija peržengiau Lietuvos paviljono slenkstį. Žvilgsnis iškart užkliuvo už juodo skritulio baltame kvadrate, aliuzija, kad suprematizmas, laiko kilpa judėdamas, po šimtmečio transformavosi, t.y. Malevičiaus Juodasis Kvadratas Juoduoju Skrituliu virto. Einant arčiau jis tarsi suktis pradėjo ir lyg iš vinilinės plokštelės pasigirdo Tarybų Lietuvos rašytojų balsai. O kai protas abstrakcijoje užčiuopė konkretybę – juodą beretę su snapeliu – prieš akis lyg Senos upe pradėjo plaukti plejada dailininkų su molbertais.
Ir nubloškė mane srovė į kairėje esančią miniatiūrinę kino teatro salę. Trumpo metražo filmas „Laisvalaikis“ – dar vienas praeities gnybtelėjimas: vaikystėje kino teatruose prieš meninius filmus rodydavo kino žurnalus, atliekančius ne tik auklėjamąjį, šviečiamąjį, bet ir propagandinį vaidmenį. Po žodžių „revoliucijos muziejus“ krūptelėjau – ne nuo „Auroros“ salvių, o nuo šaltos rankos prisilietimo:
– Ar nematėte Kubriko „Apelsinų“? – tamsoje neįžiūrėjau klausiančiojo veido, bet balsas buvo labai jau panašus į Vudžio Aleno…
Tą akimirką mane tarsi kas apsėdo. Stryktelėjau ir su grupe bytnikų (patikslinu, vaizduotėje) vėl atsidūriau dienos šviesoje, pagrindinėje ekspozicijos salėje. Ant stalo gulėjusios oranžinės suvenyrinės degtukų dėžutės virto apelsinais ir triukšmingai pradėjo kristi žemyn. Garsų maišalynėje klausa išskyrė keletą frazių: „Tegyvuoja protestas kaip kūrybinė išraiška!“ „Šalin buržuazinį meną!“

Stichiški prigimties proveržiai dar nėra politinis protestas. Kiekvienoje santvarkoje buvo ir bus maištautojų prieš veidmainystę ar korupciją. Kiekviena istorinė epocha turi ir turės savo baubus ir kovotojus prieš juos. Maištas yra tikrovės būtinybė – tai tarsi injekcija jos gyvybingumui palaikyti. Tik kiekybei perėjus į kokybę įvyksta didieji virsmai… Kas buvo jie, tie trys revoliuciniai fantomai, atstovaujantys skirtingiems sovietinės Lietuvos dešimtmečiams? Herojai ar ligoniai? Kas jis, Antanas Kraujelis? Paskutinis Lietuvos partizanas ar sistemos išstumtas vienišius? Kas jis, Romas Kalanta, pasirinkęs susideginti kaip protestą prieš primestą režimą? Kas jis, Bronius Maigys, kuriam užkliuvo erotiškoji Rembrandto Danaja? Disidentas, vandalas ar maniakas? Kas jie?
Atsakymai pasipylė tarsi kulkų kruša iš skirtingų barikadų pusės. Sprukau į kiemą, džiaugdamasi, kad likau gyva ideologinėje kryžminėje ugnyje. Galva sukosi tarsi išlipus iš vaikystės karuselės, prieš tai dar amerikietiškais kalneliais pralėkus.
„Pupų pėdas klausia tėčio, kas gerai ir kas blogai, sužinot norėčiau,“ – šmėstelėjo galvoje eilutės iš vaikiškos knygelės.
– Niekada to nesužinosi, Lunciau, – išgirdau pažįstamą balsą ir išvydau ant betoninių laiptelių prie įėjimo į paviljoną sėdinčią tėčio, mirusio prieš pusmetį, dvasią. – Nėra absoliutaus gėrio, kaip ir absoliutaus blogio. Yra tik kiekvieno ypatingas gyvenimas. Su savo džiaugsmais ir traumomis, su savo viltimis ir nuoskaudomis. Santvarkos ir valdžios vienareikšmio vertinimo irgi niekada neturės. Vieni iki gyvenimo galo kaltins ir keiks Tarybų valdžią, o aš net ir po mirties ją ginsiu, nes mes su tavo mama buvom tikrai laimingi. Kad ir su išplautomis smegenimis (kaip dabar sakoma), bet su nepraplauta širdimi. Ir tave štai tokią užauginom – su didele širdimi ir švaria sąžine. Didžiuojuos tavimi, kad užvakar tuos rastus tūkstantį eurų grąžinai… – ir, išėmęs iš šalia gulėjusio medžiaginio maišelio su Venecijos atvaizdu apelsiną, padėjo jį ant slenksčio. – Niekada nepamiršk kasdienybėje ieškoti šventės akcentų, dukryt …
Stovėjau sustingusi. Mačiau kaip apelsinas ritasi tolyn ir pranyksta. Galbūt ten, anapus realybės ribų, jis virto visus tautiečius vienijančiu oranžiniu krepšinio kamuoliu, o gal Oranžinės revoliucijos simboliu… Gal jis įkrito į laiko klostę ir kada nors, geriant džiovintų apelsinų žievelių arbatą bei kramsnojant prancūzišką madleną, aromatingu kvapu pažadins mano (ar jūsų) atmintį, dekonstruodamas ir vėl tarsi puzzle sudėliodamas prisiminimus į realybės simuliakrą…
/ spausdinta Doxa.lt, 2015 12 14 /

Kaip gerovė tampa naikinimu?
1dalis

Atrodo viskas kaip ir gerai. Net labai gerai. Nėra nei bado, nei karo, nei maro. Ir graži, ir protinga. Ir mylima (taip sako). Ir mylinti (taip manau). Tai kur tuomet pakastas šuo, kad periodiškai vis suicidinės mintys užklysta Užklysta nepriklausomai nuo mėnulio fazių ar moteriškų hormonų disbalanso. Įsiveržia į gyvenimą grobuoniškai su visom pretenzijom užimti šeimininko (manosios esybės) vietą…
Pradžioje, kuomet dar baikšti buvau, išsigąsdavau ir tuomet jau nuo išgąsčio mirti norėjau. Priešinausi, draskiausi, o joms nė motais: tirtanti auka jas dar labiau užvesdavo ir revoliucingai užgiedodavo „kas buvo nieks, tas taps viskuo“. ( Po šios giesmės ir hemingvėjiškų varpų skambesio galvoje Bethoveno devintąją priimu kaip lopšinę. ) Gerai , kad pirmiesiems gaidžiams užgiedojus, jos (na, tos suicidinės mintys) pasišalindavo. Bet nerimas visuomet likdavo – o jei kitą kartą gaidį papjaus, tai jos kaip velnio akmuo sutraiškys mane vietoj Anykščių bažnyčios.
Kartą, kai jau buvau išsekusi nuo barikadų statymo, švystelėjo kolaborantiška mintis: gal nesipriešint, o gatvę išpuošti ir leisti joms garbingai pražygiuot mano sąmonėje tarsi Raudonosios aikštės grindiniu? Ir kaip jūs manot? Neliko nei baimės, nei revoliucijų, o tik didingieji ketvirtiniai paradai su dūdų orkestru…
Atrodo viskas kaip ir gerai. Bet priežastis tai liko neišaiškinta! Žinoma, tarsi ir nebėra reikalo gilintis, nes šventinės demonstracijos paįvairina kasdienybę, o ir grėsmės nebėr, ir balionai akiai malonūs… Tačiau knieti (kad jį kur) tą pirminį šaltinį atrast ir suvokt, kaip gausos versmė naikinančiu nuotekų vamzdžiu virsta ir kada gerovė persveria svarstyklių lėkštelę, paspausdama po ją slypintį su(si)naikinimo mygtuką.
Ir staiga į pagalbą ateina asilas. Na, tas Buridano asilėlis, kurs padvėsė iš bado, nes neapsisprendė ar ėst, ar gert pirmiau eiti. Išvystu nuo asilėlio nuslystantį nešulį ir pabyrančias , tarsi iš Gausos rago, gėrybes. Ir aplanko nušvitimas, kad radau šuns kapą!
Bėdos slypi pasirinkime. Stokojantys deda visas pastangas, kad trūkumus pašalint ir taip kryptingai juda pirmyn. Esant pasirinkimui, tiksliau daugybei galimybių, tiesiog blaškaisi, strikinėdamas nuo vieno prie kito ir nebelieka jokios aiškios gyvenimo trajektorijos. Malonumo dozės didėja, kol tampi žiurkyte, minančia mirtiną pasitenkinimo pedalą.
Kuo daugiau pasirinkimo variantų, tuo didesnė sumaištis žmoguje. Pasirinkimas sukelia įtampą, nerimą, galiausiai pereina į stresą, kuris veikdamas destruktyviai sudarko žmogų. Net pasirinkus palengvėjimas tėra trumpalaikis, nes galiausia apninka abejonės ar pasirinkta teisingai… Taip taikos metu žmonės sudraskomi ne minų, o vidinių dramų. Kaip nuslopinti įtampą?
Ir tarsi stebuklinėse pasakose prieš mus atsiranda trys keliai. Pirmas –paklusniesiems, antras – paklusti nenorintiems, bet maištaut nepajėgiantiems, trečias – maištininkams.
Pirmasis kelias veda per religijas. Įtampos nebelieka, nes nebereikia priiminėti sprendimų, o į bet kurį iškylantį klausimą yra paruošti atsakymai su tūkstantmečių garantijom. Visos teisybės suvejamos į vieną tvirtą tiesos virvę, kuria surišami paklusnūs tikintieji ir vedami išganymo ( arba nušvitimo, arba nirvanos, arba…) link.
Antrasis kelias veda per nuolatinį svaiginimąsi (narkotikais, alkoholiu, seksu). Įtampos nebelieka, nes nebelieka tapatybės. Juslinio pasaulio pojūčiai užgožia sąmonės kuždesius (arba net absoliučiai juos sunaikina). Tačiau šis krentančių žiedlapių metas tėra trumpalaikis…
Taigi bet kuri religija yra dvasios seksas, taip kaip seksas yra kūno religija. Abiejų dievai galingi, abiejų šventovės viliojančios, Ir veda abi į ten pat – į ekstazę. Vienintelis priminimas judantiems ta kryptimi: prieš pradedami kelionę užsiriškite ant riešo Ariadnės siūlą, nes grįžti ne taip jau paprasta…
(Na, o apie trečią kelią, kelią maištininkams, jau kitą kartą.)
/ spausdinta Psichika.eu, 2015 05 19/

Kaip gerovė tampa naikinimu?
2dalis

…Kai prieš dvi savaites galvoje besiblaškančios mintys pradėjo lietis normaliu, rišliu tekstu popieriuje, maniau, kad tuo vienu pliūpsniu ir išsiliesiu. Bet kryžkelėje prie nuorodos su trimis keliais užstrigau. Ne todėl, kad abejonės apniko, o todėl, kad suvokdama kokio ilgio kelias priekyje laukia, nusprendžiau pailsėti ir tik sukaupusi jėgas vėl leistis kelionėn. Pirmus du kelius intuityviai atmečiau (skaityti 1-ąją dalį), nes neviliojo pranašiškai regima kelio pabaiga. (Žinoma, čia galima mane apkaltinti neobjektyvumu ir savo pozicijos piršimu, bet tiems, kam ši pažeista pusiausvyra neleis ramiai miegoti, suteikiu teises, papildyti ši straipsnį. O aš pasilieku sau teisę kalbėti tik apie tai, kas man sava.) Šioje vietoje išplaukia iš atminties senas tarybinių laikų anekdotas…
Kolūkio skelbimų lentoje iškabinamas plakatas su didžiulu užrašu „Šį vakarą paskaita apie Meilę“. Suguža pilnutėlė salė žmonių: pirmoje eilėje kolūkio pirmininkas su žmona, metų melžėja su vyru… prie sienų tik ką po pamainos spaudžiasi traktorininkai, slėpdami benzinu atsiduodančias rankas… ir jaunimas „galiorkėj“ nerimsta.
Laukia visi – juk toookia tema! Ir dar viešai. Scenoje pasirodo kostiumuotas pranešėjas. Visi nuščiūva. Mirtina tyla. „Labas vakaras, draugai. Kalbėsime apie meilę. Yra trys meilės rūšys. Pirma – tai vyro meilė moteriai ir moters meilė vyrui. Antra – motinos meilė vaikui. Na, bet apie jas jūs viską patys žinote. Todėl, šiandien aš jums papasakosiu apie trečią meilės rūšį – meilę Partijai…“
Taigi šiandien aš jums papasakosiu apie trečią kelią – kelią maištininkams. Tiesa, pradžioje turiu paaiškinti, kas slypi šioje sąvokoje, kad išvengtume dviprasmybių ir klaidingo mano teksto interpretavimo.
Maištininku įvardiju ne tą asmenį, kurį slegia „pasaulio neteisybė“ ir kuris, įtikėjęs, kad šia našta atsikratys tik įtikinęs kitus vienintele pamatine „tiesa“, o to pasekoje jis ir jie (patikėjusieji) išgelbės pasaulį nuo apgavikų, vagių, parsidavėlių, išdavikų, kekšių, gėjų… Maištininku įvardiju ne asmenį keliantį tautą kovai su priešais (tikrais ar tariamais) ir ne kviečiantį į riaušes miesto aikštėse ar spaudos/televizijos puslapiuose/ekranuose. Tokių maištininkų-revoliucionierių pakanka pirmuose dviejuose keliuose: žengiančių procesijų priešaky su religinėmis vėliavomis ar diegiančių naujus kūno išvaizdos etalonus, bjaurumą pristatant kaip grožį su nuoroda į natūralumą (kas be ko, tikrai prie gamtos priartėjama „bičių sugeltomis“ lūpomis ir „vanago“ nagais ).
Manasis maištininkas nekalba apie sekso revoliuciją ar homofobų perauklėjimą, nedvokia parako dūmais ir nėra apkurtęs nuo revoliucinių salvių, todėl dar girdi dangiškųjų sferų sukimąsi ir pragaro ratų girgždėjimą. Manasis maištininkas – stalkeris, aptikęs paslaptingas vietas, į kurias gali (jums patiems to panorėjus) jus palydėti. Oi, tik nepagalvokite, kad jis tai daro dėl jūsų. Ne. Jis toks savanaudiškas altruistas. Vienam jam kartais tampa nuobodoka, o pakalbėt su kažkuo apie tai, ko niekas nei matęs nei girdėjęs, negali. Ir nudžiunga tuomet jis, kokiam nors žingeidžiam pakeleiviui atsiradus! Ir veda jis tais takeliais į slėpinius, kuriuos pačiam pavyko aptikti, kuomet gerovės grėsmė vedė į susinaikinimą…
Maištininku–stalkeriu netapsi to panorėjęs (tai ne tas pats, kas išsilaikyti vairuotojo teises ir pradėti dirbti vairuotoju). Net ir gimti maištininku-stalkeriu negali (taip kaip gimstama su absoliučia muzikine klausa). Juos užaugina pati aplinka, istorinės sąlygos, visuomenė, prieš tai atlikusios pačius žiauriausius atsparumo testus-išbandymus. Ir tik „nubrūžavus“ tave iki penkiasdešimt septynių briaunų (būtina sąlyga, deimantui tapti briliantu), tavo žmogiškasis pavidalas įgauna maištininko-stalkerio bruožų. Žiauriausia, kad kol šlifuojiesi/šlifuoja nežinai, kam tai daroma… Tas nežinojimas ir pagimdo mintis apie savižudybę – juk kam nupjaustinėti nuo savęs po gabalėlį, juk galima iškart „papjauti“. (Prisiminiau Mikelandželą, kuomet jo paklausė, kaip jis sugeba sukurti liūto skulptūrą. „O, tai labai paprasta! Aš tik nuskeliu tai, kas nėra liūtas“.)
Akmens luitas pradžioje nežino genijaus užmanymo, taip kaip žmogus pradžioje nežino savo ketinimų, iki tol, kol vieną dieną pamato, ką mojuodamas nyčišku kūju iš savęs padarė…
Štai ir aptikome, kaip apsaugoti save nuo totalaus susinaikimo nepažeidžiant įstatymų, kaip nebauginti šeimynykščių savo mazochistiniais išpuoliais, ir kartu patenkinti prigimtinį naikinimo instinktą, kuris protarpiais tampa stipresnis už išlikimo. Atsakymas toks paprastas ir aiškus. KŪRYBA. Tai tas aktas (o perstačius raides, gauname „takas“), kuriame sunaikindami savo patirtis, tarsi išskobiame iš savęs pūliuojančias vietas, o jas kaip inkliuzus sudedame į apčiuopamą-regimą formą-kūrinį. Kūryba suteikia nuolydį įtampai, kylančiai dėl egzistencinio nerimo ir plevenančios amžinybės nuojautos. Kūryba leidžia kas kartą surengti simbolines laidotuves (parodos, knygos pristatymo, koncerto etc. pavidalu), kuomet patenkini ir suicidines vizijas, ir vaikišką smalsumą “o kas ateitų pas mane į laidotuves, jeigu šiandien mirčiau“. Po tokių „laidotuvių“ ir namai pilni gėlių, ir tu dar vis gyvas! Argi ne pasiekimas?
O kur dar intrigą keliantis klausimas: kiek tavoji kūryba, jau meno pavidalu, pajudins akmenėlį žmonių sąmonėje? Suprasdamas, jog retkarčiais dar ir vandens šliūkštelt teks, kad akmenėlį išplautų, randi motyvą pagyventi…
Nereikia jokių cunamių nunešt miestus ir jokių revoliucijų… Mažas akmenėlis ilgainiui tokią griūtį gali sukelti, kad pro atsiradusias ertmes į įprastą žmonių gyvenimą jau nesunkiai prasiskverbs (mano mylimiauso Lietuvos filosofo Gintauto Mažeikio įvardintos) “sistemas naikinančios klaidos: pasaulio pranašai”.
Taigi, kaip dabar negyventi, kai save taip suintrigavai? Laikinai primiršęs ir savo „buvimą neužbaigtu“, ir „gyvenimo nepakankamumą“, toliau gyveni kurdamas, kad vėl surengtum (jau eilines) laidotuves. Su dūdų orkestru, šypsena veide (tikra) ir palaimingu minties švystelėjimu: “Koks gražus šis laidotuvių maršas“.
p.s. čia priėjo Kindziulis ir tarė:
– O kur man eiti, jeigu nei vienas iš tavo trijų kelių nedomina. Pirmuoju buvusi žmona traukia, antrajam plikė manoji trukdo, trečias per nykus ir sunkus.
– Tavo kelias štai šis, – ir švelniai pasuku jį 180 laipsniu kampu. – Aiškus, pažįstamas, vienintelis. Kelias atgal.

/spausdinta Psichika.eu, 2015 06 01 /

Nepamirštamų įspūdžių glėbys – tolimosios Kinijos dėlionei

„Jūs buvot nuvykę į mano namus.
Tenykščių įvykių jums pilna galva.
Man vienui vienas labai įdomus:
Ar jau žydėjo prie lango slyva?“
/ Vang Vėjus (701 – 761), kinų poetas /

…Pekinas pasitinka smogu. Atrodo, lyg miestas virš savęs laiko didžiulį rūko skėtį. Po dvylikos valandų, praleistų lėktuve, – pasivažinėjimas rikšomis po senąjį Hutongų rajoną.
…Trumpam užsukę į vietinių namus, važiuojame į viešbutį. Pora valandėlių atokvėpio, ir pradedame pažintį su Kinija, didžiausia pagal gyventojų skaičių valstybe. Perėję gigantišką (trečią pagal dydį pasaulyje) Tiananmenio aikštę, pro Dangaus vartus įžengiame į Uždraustąjį miestą. Čia daugiau nei penketą amžių (iki 1911m.), Mingų ir Čingų dinastijų valdymo laikotarpiu, gyveno Kinijos imperatoriai. Raudonos ir gelsvos spalvos deriniai, raityti stogai švelnina akmeniniuose pasakojimuose įrėžtas grėsmingas istorijas… Imperatoriškas didingumas persikelia į kūną skonio receptoriais per saldžiąją „imperatorienės“ arbatą tradiciniuose arbatos namuose bei prabangią Pekino anties vakarienę.
…Didžioji Kinijos siena, ilgiausias žmogaus rankomis sukurtas stebuklas, UNESCO kultūros paveldo objektas, puikiai tinka „rytinei mankštai“. Užlipus 1277 laiptelius, laukia atlygis – panorama ir gaivus oras… Beijingo nacionalinis stadionas „Paukščio lizdas“, baseinas „Vandens kubas“ ir įdomūs dangoraižiai-viešbučiai mena 2008m. čia vykusias olimpines žaidynes, o gatvelę su kiniškais, dar neseniai judėjusiais „gardėsiais“ sparčiai praeinu – nevilioja nei kvapai, nei vaizdai.
…Trečioji diena Kinijos sostinėje prasideda žavingais vaizdais parke, t.y. miniomis sportuojančių, šokančių vyresnio ir vidutinio amžiaus vietos gyventojų. Šis parkas juosia įspūdingą Dangaus šventyklą, šalia kurios esanti aukojimo vieta dar ir šiandien „atvira“ tekėjimui… Na, atskirti natūralius perlus nuo dirbtinių dar nemokėčiau, bet kaip jie atrodo atidarius kriauklę, perlų gamykloje pamačiau.
…Naktis traukinyje į Sianą neišvargina, nors ranka vis tik negrakščiai vedžioja hieroglifus kaligrafijos pamokėlėje Tangbomeno muziejuje. Tūkstančių terakotinių kareivių armija atrodo įspūdingai, bet siūlyčiau ilgai neužsibūti šioje kapavietėje, nes dar tikrai ne visi kraupūs mitai papasakoti… Pasivaikščiojimas šventykloje prie Didžiosios laukinės žąsies pagodos (kaip ir Pekino Lamos šventykloje) nuteikia meditacijai. Lengvas smilkalų dvelksmas dar labiau sustiprina kontempliacines nuotaikas, o daugybės budų šypsenos suteikia optimizmo ilgame kelyje į dieviškumą savyje.
…Valandėlė skrydžio, ir mes nedideliame (!) 4mln. gyventojų mieste Čengdu. Priplaukus prie uoloje išskaptuoto 71metrų dydžio Lešano budos, rankos paspausti jam nepasieksi, bet padėkoti už meilę (esamą ar būsimą) tikrai gali. Rytmetis pandų veisykloje sustyguoja bet kokį chaosą galvoje: stebint „budistiškai“ nusiteikusias pandukes, minčių srautas sulėtėja iki minimumo.
…Kai Guilino provincijoje vietiniu autobusiuku dardi vingiuotu keliuku link ryžių plantacijų, nė nenutuoki, kokį grožį netrukus išvysi. Stačiausios pasaulyje ryžių plantacijos įsirėžia į atmintį neregėtu reljefu ir užsifiksuoja įstabiausių spalvų paveikslu sieloje skambant Čiurlioniui… O kai vienos etninės grupės moterys išleidžia savo ilgus juodus, žemę siekiančius plaukus (ir nė vieno žilo, nors jau beveik šešios dešimtys pragyventos), supranti, už ką jos pateko į Gineso rekordų knygą.
…Po dalyvavimo pilname procese: nuo nuskynimo šviesiai žalio lapelio arbatos plantacijoje iki ritualinio užpylimo moliniame ąsotėlyje – net ir namie gerdamas atsivežtą arbatą suteiki tam sakralumo. Tokio, kurį jutai Guiline Fubo kalno papėdės oloje ir kalno viršuje, žvelgdamas į miesto panoramą, stebėdamas akmeninius drambliukus, besiturškiančius vandenyje, ir „žolynų“ drambliuką, mojantį straubliuku atsisveikinimui…
…Kruizas Li (Lidziango) upe primena pasivaikščiojimą jūros dugnu nuslūgus vandeniui. Klintinės kalvos, dangaus veidas upės veidrodyje primena fantastinę Aghartos planetą. Ir net prapliupęs lietus buvo būtinas, kad kiaurai permirkęs suprastum, kaip yra pildomi emocijų indai. Kai po vakarinio šou ant vandens su keletu šimtų atlikėjų, pasakojančių legendą apie meilę ir mėnulį, Jangšuo viešbutyje užmiegi balkone po masyviąja birželio 23d. „superpilnatimi“, suvoki, kad gyvenime nieko nėra atsitiktinio ir kodėl man buvo reikalinga ši kelionė į Aziją…
…Honkongas svečius pasitinka išdidus ir pasitempęs – taip, kaip ir pridera megapoliui. Ekskursijos metu, sėdėdama atvirame autobuse, net nesupranti, ar daugiau informacijos gauni per ausinukus ar iš plaukus kedenančio vėjo. Užkilusi į Viktorijos kalną, žaviuosi iki šiol tik per „Travel“ kanalą matytu vaizdu, o gerdama kavą restorane, kurio interjeras ir atmosfera nukelia į filmą „Forestas Gampas“, bei toliau gėrėdamasi Honkongo panorama, nejučia pratari sau: „Bėk, Forestai, bėk. Vardan kažko, dėl kažko, į kažką, nuo kažko. Tiesiog bėk…“ Taip ir likau su šiuo kodu. Amžinam judėjimui mirguliuojančių švieselių tamsoje arba šešėlių žaismui dienos popietėje…
/ spausdinta MŪSŲ SAVAITĖ Nr.29, 2013 06 20 /