Eilės (2007 – 2017)

 

***

Tyliai tólin išeina norai
tartum cukrus ištirpsta arbatoj
suverti ant laukimo karoliai
išsibarstė po šeštą palatą
jie slėpynių su katinu žaidė
nors jų niekas seniai neieškojo
o kačiuką dar pernai birželį
išprotėjęs kaimynas nušovė
bergždžia buvo tikėtis stebuklo
kad suras ir išgelbės atėję
pranašai ištemps iš padugnių
tarp gyvųjų paklydusią vėlę
vėl ant nerimo pudros užbėriau
iš naivumo atseikėjau grąžą
ant svarstyklių lėkštelės sudėjau
suraikytą riekelėm miražą
prie olandų prekeivio tulpėm
išpirkau sau vietą po saule
nors kvepėjo ne mėtom bet dulkėm
ir trapesnė tiesa už apgaulę
iš dienų užbraukytų kryželiais
rados antpečiai ant kamufliažo
iš sagų padarytos akelės…
leisk pabaigt man sielos koliažą…

 

***

pakasyk man blakstienas
kad pradėčiau raitytis nuo kutulio-
tik taip vėl pajausiu gyvenimą
o nurimusi riturnėlei sielos
suteiksiu džiazinį atspalvį
ir žygiuodama procesijos priešaky šnabždėsiu:
„Koks gražus šis laidotuvių maršas…“

 

IŠRINKTIEJI

Vakar jų daug sutikau gatvėje.
Paženklinti raudonais kryžiukais,
tarsi geltonom Dovydo žvaigždėm,
laukė išdidūs dėl savo išskirtinumo.
Šiandien jų vietoje belikę kelmai…
Išrinktiesiems prisėsti.

 

MĖNULIO NUOTAKA

Kiekviena ašara
virto žvaigžde-
ir nušvito naktis.
Klyksmas kiekvienas
įsiliejo į Versmę-
ir plūstelėjusi banga
nusviedė tave…
Tolyn, į kur pėsčiomis
keliautum devynerius metus.
Aukštyn, kur nuo žmonių akių
slepiama antra pusė.
Teturėjai akimirką apsispręsti:
grįžti arba likti.
Ir tu ištarei “Taip”…

 

***

Šiąnakt nutrenkiau
visus stabus
nuo pjedestalo.
Skaldžiau
daužiau
kvatojau.
Paryčiais saulė
nušvietė tuščius
bedulkius lopinėlius.
Krūptelėjau –
kaip aš dabar gyvensiu
viena?
Vakarop
virpančiomis rankomis
užkėliau
naują stabą.
Ne maldai.
Išlikimui.

 

***

slystelėjau
menkniekis
TAIP
kai eini
šaligatviu
NE
kai skardžio
pakraščiu

 

TYLA
(žvelgiant į N. Krivičienės paveikslą)

-Nusibrauk plaukus. Noriu
pamatyti tavo veidą.
-Negaliu…
-Kodėl?
-Nes aš neturiu veido…
-Bet tu juk kalbi?
-Neee… Tai tu girdi mane…

 

***

Vonios kambaryje liko skylė-
toje vietoje, kur buvo tavo dantų šepetėlis…
Erdvėje liko ertmė…
Laoziškas priminimas:
esmė slypi tuštumoje.

 

***

Kodėl Pelenė neliko rūmuose?
Tiek daug erdvės… Tiek daug gražių daiktų…
Viskas tobula. Viskas užpildyta.
“O kur aš dėsiu siuvimo mašiną?”

Pages: 1 2 3 4