Minčių nuotrupos

Rytoj vėl išaus rytas. Naujas rytas. Kitoks rytas, nes mes jau kitokie nei  vakar: prisipildę  naujų vaizdų, garsų, kvapų, skonių, pojūčių. Ūgtelėję  mintimis ir jausmais. Rytoj vėl ateis nauja diena. Nešanti naujas galimybes ir kitus išbandymus. Tam, kad įsitikintume, koks įdomus, nenuspėjamas ir gražus yra ŠITAS GYVENIMAS.

 

***

Situacija panaši į vampyro pakvietimą: jis niekada neperžengs slenksčio, jei jo nepakvies į vidų. Lygiai taip yra pakviečiama Amžinybė…

Pati prisiprašiau, prisišaukiau, išsirėkiau, išsireikalavau… dabar jau visur vaikščiojam dviese. Ir kuomet pavargstu skristi virš bedugnės surištais sparnais, bet kur randu išeitį – net Šiaulių “Akropolyje” nelieka nei žmonių, nei daiktų – o tik “tiltas per amžinybę“.

 

***

Kuomet esi atviras visiems (ir dievams, ir demonams), nežinai, kas šiąnakt tave aplankys. Taip išmoksti gyventi parengtyje: visada paruošęs arbatos puodelį svečiui. Ir taip esi užgrūdinamas. Sakralumas – ne fanatiškas kažkurios pusės  palaikymas, o gebėjimas, veikiant abiems jėgos, išlaikyti pusiausvyrą.

 

***

Kūryba tarsi mazochistinis-ekshibicionistinis seansas. Autentiškais užkalbėjimais gydaisi nuo gyvenimo. Suvokdamas, kad niekada neišgysi.

 

***

Alternatyva svetimo sapno stebėjimui  –  kuomet naktinio filmo seansą iškeiti į vizualines keliones po savo knygų lentynas. Užsikabini ne mažiau, nei žiūrėtum “Hanibalo” serialą ar “Tikrus detektyvus”. Sąmonėje sukurpi tokią istoriją (tarkovskiniame – kimkidukiškame skerspjūvyje), kad net išminties deivės Minervos palydovė pelėda tik krūpčioja nuo minčių ir emocijų pliūpsnio,o demonus sustabdo tik švintant užgiedantys gaidžiai. Karūną užsidedi iki kitos nakties, kuomet išplėšęs širdį įmesi į ąsotį, kol vėl patekės mėnuo Juodaragis. Jo nušviestas takas ves vaizduotės keliais, primindamas laozišką išmintį “Neišeik pro duris ir pažinsi pasaulį…”

 

***

Iki šiol gyvenau viduje – savyje. Dabar keista, kai pradedu bandyti gyventi kitaip. Dairausi tarsi būčiau gimusi tik vakar. Pasirodo, aplink dar yra kitų. Save tiek ištyrinėjau, išlukštenau, kad išvydusi, jog esu tuštuma, nustebau – tik tiek? Ir dėl šito nieko, dėl tuštumos buvo visos pastangos?

 

***

(lengvas priekaištas gyvenimui)

Pilies menės sklidinos šviesos ir Vivaldi muzikos. Stalai lūžta nuo vaisių gausos. Tu sėdi išdidus ir abejingas. Gerklėje stringa ašaros, bet pravirk negali. Nenori valgyt, nes nebejauti skonio. Melodija nevirpina širdies, nes pro ledo sluoksnį neprasiveržia garsai.  Kur visa tai buvo anksčiau? Kuomet iš bado slankiojai patvoriais ieškodamas žemuogių. Kuomet  beldeisi į vartus, kai kūnas stingo nuo šalčio, o siela nuo abejingumo. Gyvenime, kur visa tai buvo anksčiau?

 

***

Pasirinkau gan sudėtingą modelį – su daugybe kišenių: uždedamų, įleidžiamų, prisegamų. Buvo originalu ir žaisminga. Bet labai jau keblu kasdien lyginti. Įgriso. Nuardžiau visas kišenes. Ir ko tik ten neradau! Akmenuką iš Aspendos, kregždės lizdo šapelį iš Krymo, juodosios gulbės plunksnelę iš Noišvanšteino, sudžiuvusį Kaprio salos žiedą, imbierinio meduolio trupinių  iš kavinukės Monmartre, adatą, kurios galvutėje tilpo kupranugarių karavanas… Išskalbiau. Išlyginau.Net kantą padariau! Perfect. Beveik klasika. Pasimatavau. Pasirodo – netinka… Oi, apie ką aš čia? Apie kelnes, ar apie gyvenimą?

 

***

Minia susirenka tik prie kapo duobės. Prie gimdyvės lovos niekada nebūna grūsties t.y. idėjos saulėtekyje visada būni vienas. Mėgaukis ir džiaukis šia vienatve.

 

***

Bet kuri religija yra dvasios seksas, taip kaip seksas yra kūno religija. Abiejų dievai galingi,abiejų šventovės viliojančios. Ir veda abi į ten pat – į ekstazę… Vienintelis priminimas judantiems ta kryptimi: prieš pradėdami kelionę užsiriškite ant riešo Ariadnės siūlą, nes grįžti ne taip jau paprasta…

 

***

Žmogiška stiprybė – patekus į pragarą grįžti gyvai;  talentas – sugrįžus pajėgti paslėpti pragaro ratų žymes ant veido.

 

***

Sunkiausia, kuomet niekur negali nei pabėgti, nei pasislėpti nuo savo šventumo. Prakeikimas? O gal atpirkimo misija? Galiausiai nustoji save vertinti ir stengiesi gyventi. Nė mirksniui nebesuabejojantis savo gyvenimo teisumu.

per amžių amžius

AMEN

mEMENto mori

 

***

Žmogus valosi kūrybos arba gyvenimo dėka. Jis sukuria arba patenka į tokias situacijas,kurios išprovokuoja dramas. Patiria visišką susinaikinimą per liūdesį, neviltį, pyktį, įtūžį, neapykantą… Ir tuomet katarsio dėka vėl iš naujo atgimsta. Net ne atgimsta , o gimsta.  Bet kokia savasties mirtis palieka tave TĄ PATĮ, bet ne TOKĮ PATĮ. Ir vėl leidiesi gyvenimo ratu nauju ritmu ir tempu. Tarsi pakeiti vieną likimo šokį kitu šokiu. Tam, kad vėl galėtum mokytis naujų žingsnių. Jau su kažkuo kitu…

 

***

Aš myliu ne tave. Myliu tą tavo dalį, kurią atpažįstu savy. Myliu tą būseną, kurią tu sukeli. Myliu tuos jausmus, kuriuos iššauki many. Myliu tą gerumą ir rūpestį, kurį savyje aptinku Tau esant.  Myliu varpų gausmą, kuris užpildo erdvę, kuomet surandu tave. Myliu okeano gelmes, į kurias panardina mane tavo rankos. Aš  myliu pačią Meilę. Aš myliu save tavyje. Ir kuo tu tikresnis ir švaresnis, tuo aš ryškiau tarsi veidrodyje tavyje atsispindžiu. Todėl visai nesvarbu kas tu. Nes tavęs reikia  tik tam, jog pamatyčiau šviesoje save. Su visais įbrėžimais ir įtrūkimais. Kad galėčiau vėl juos šlifuoti. Iki tobulumo. Iki beprotybės. Aš myliu save. Tik save. O tavo vietoje gali būti bet kas. Tačiau… ta vieta negali būti tuščia. Todėl man reikia – TAVĘS.

 

***

Atsitiktinio nieko nebūna. Viskas dėsninga. Net ir šalikelės reikalingos, kad suformuotum pagrindinį kelią. Nuklydimai – tarsi abipusiai apkasai, saugantys tavo esatį. Ir kuo ilgesnės ir gilesnės tos įdubos, tuo saugesniu tampi. Nuo savęs. Na, ir nuo kitų.