Ar nuolat laiką leisdami mieste (nors ir ilgai vakarodami) pastebite, kaip ilgai nesutemsta? Ir po dešimtos, ir po vienuoliktos, net ir gerokai apniukusį vakarą, vos vos pakrapnojant – toksai ir buvo užpraėjusio penktadienio vakaras. O ar kada jums improvizavo muzikantas, sėdintis prie pianino tiesiog viduryje kiemo? Gal dėl prietemos, o gal dėl garso, keistai klaidžiojančio tarp aplink susispietusių pastatų, ypatingumo atrodė, kad muzikantas groja kiekvienam asmeniškai…
Ir tai buvo “keisto vakaro”, kaip kažkas išsireiškė vėliau, preliudija. Šitaip – po atviru dangumi, ant “nugyvento”, o kadaise buvusio pačiu gražiausiu, senamiesčio kiemo grindinio, namo-vaiduoklio fone Luana pristatė savo prozos knygą “Nežinau kas aš esu”. Galima būtų Luaną klausti, kodėl būten čia ir būtent taip, tačiau tada jau reikėtų bandyti išsiaiškinti, ir kodėl parašyta būtent taip, o ne kitaip (ir apskritai kodėl rašyta)… Nors dar prieš šį renginį bei jo metu bandyta panašius klausimus uždavinėti – ir atsakymai tarsi gauti, bet viskas, man regis, daug sudėtingiau. Sudėtingiau tiek, kiek kiekvieno žmogaus išorinis vaizdas skiriasi nuo to, kuris slypi viduje, kiek mūsų “oficialieji” poelgiai ir žodžiai skiriasi nuo užgniaužtų, proto, logikos užblokuotų, kiek maskaradinė kaukė skiriasi nuo veido, priešaušrio valandą žiūrinčio į tave iš veidrodžio… Tad ir visuomet magantis klausimas “o kiek gi autorius atsivėrė savo kūrinyje?” tikriausiai ir šios knygos bei šios autorės atveju neturės vienareikšmio atsakymo. O teisingiau: atsakymas bus toks, koks bus skaitytojas, kokio jis ieškos.
Nijolė Treinytė / “Suvalkietis”; 2003 07 05/
…Tuo pačiu metu, tik skirtingose miesto pusėse, iš savo namų išėjo du žmonės. Dar nebuvo vėlu, tačiau rudeniškas vakaras, stūgaujantis vėjas ir besiplaikstantys lapai nedaugelį viliojo į gatves. Buvo beveik tuščia. Žmones, pripumpuotus kriminalinės informacijos, lydėjo perdėta baimė. Dauguma lindėjo namuose, leisdami savo mintis ir jausmus valdyti per eilinę televizijos laidą skleidžiamoms banalybėms, save ramindami viltimi apie “aukso puodą” ar dar kažkokius laimėjimus.
Dulkė lietus. Vienas iš mūsų herojų išskleidė skėtį ir paspartino žingsnį. Iš lengvos ir grakščios eisenos galėjai spręsti apie jauną jo amžių ir – kaip ne keista – apie apie dar nesusiformavusią asmenybę. Kitas herojus, nebodamas vis stiprėjančio lietaus, užsismaukęs ant akių skrybėlę, tvirtai, bet ramiai žingsniavo į priekį. Tiesa, jo eiseną kiek sunkino nešamas didelis lagaminas, toks, kokį kadaise žmonės imdavosi į kelionę.
Po ketvirčio valandos jaunesnysis priėjo tiltą. Sužvarbęs nuo vėjo, pasistatęs apykaklę dar penkias minutes mindžiukavo vietoje, nerimastingai žvalgydamasis miesto pusėn. Netrukus iš skersgatvio išlindo lauktasis siluetas. Žibintų šviesoje lagaminas ir jo šeimininkas atrodė grėsmingai. Jaunėlio veide šmėstelėjo baimės šešėlis ir kažkokia abejonė. Dar ne vėlu… Bet… “Seniai lauki?- sodrus vyriškas balsas perrėžė tylą ir, nelaukdamas atsakymo, tęsė toliau: – Nepersigalvojai? Atnešiau, ką buvau žadėjęs. O tu ar pameni mano sąlygas?” Jaunėlis linktelėjo galvą ir jau norėjo kažką sakyti, kai balsas vėl prabilo: ” Atmink, kad kada nors, pačią didžiausią laimės akimirką, tu jos neteksi. Tiesa, prieš tai patirsi ne vieną, o dešimtis, gal net šimtus laimės momentų, bet nežinosi, kada ir kurį iš jų man atiduosi. Kaip skolą už tai, ką gavai šiandien”. Jis atidarė lagaminą ir išėmė tris kaukes. Paduodamas pirmąją pasakė: “Kad niekas nematytų kenčiant sielos, mes – dėl šventos ramybės – kaukę juokdario nešiojam”. Antroji kaukė buvo velnio kaukė. “Pastaroji pravers, kai ieškodamas rojaus klaidžiosi pragaro keliais. Savam tarp savų bus lengviau”. Į trečiąją kaukę pats dar kurį laiką žiūrėjo. “Na, o čia tavo paties veido kaukė. Retkarčiais užsidėk ją ir žvilgtelk į veidrodį, kad prisimintum, kaip atrodei”. Kaukes padavęs jaunėliui, stumtelėjo koja lagaminą: ” Lagamine rasi nurodymus”. Tai buvo paskutiniai nepažįstamojo žodžiai. Jaunėlis dar ilgokai stovėjo apstulbęs ir pasimetęs. Paskui pakėlė lagaminą ir nužingsniavo į tą miesto dalį, iš kur buvo atėjęs…
Nepažįstamojo daugiau niekada nemačiau. O jaunėlio… Jų ne vieną buvau sutikusi tarp mūsų. Pasiekę garbę, šlovę, turtus – tarytum tokie laimingi. Tačiau atidžiau pažiūrėjusi, jų akyse išvysdavau baimę. Baimę, kad bet kurią akimirką nepažįstamasis gali pareikalauti savo dalies…
/Ištrauka iš apysakos “Nežinau kas aš esu”/
