[vc_single_image image=”387″ img_size=”medium” style=”vc_box_shadow_3d”][vc_row css=”.vc_custom_1470000098775{margin-top: -20px !important;}”][vc_column][vc_column_text css=”.vc_custom_1470000234288{margin-top: -40px !important;}”]

Vienatvės slėnis

Šiandien man reik vienumos,
tik ramybės ir baltojo kambario sienų.
Pavargau nuo žmonių
ir tenoriu ištrūkt iš minios
į jaunyste alsuojantį slėnį.

Ten gausybė spalvų,
grynos mintys ir tobulos formos,
ten nereik po melu
slėpti sielos dėmių,
ten ir dėsniai kiti, ir taisyklės, ir normos.

Šito slėnio ieškojau ilgai,
jau žinau sėkmės skonį,
praradimo kartumą.
Kartais atrodė, veltui vargai,
kartais prakeikdavau savo silpnumą.

Galbūt todėl per ramiai
dabar priimu savo laimėjimą.
Iš bemiegių naktų išeinu
išdidžiai ir tvirtai –
tarsi fakelą nešdama savo tikėjimą.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_single_image image=”389″ img_size=”305×305″ style=”vc_box_shadow_3d”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text css=”.vc_custom_1470000017656{margin-top: -20px !important;}”]

Mamai

Medžių šakos svyra nuo sniego,
aš pavasario gaivą ir vėsą geriu.
Basakojė diena prabėga
nubarstytu žiedais taku.

Šleifu tįsta saldus aromatas,
lyg priklydęs suranda mane.
Amžinoji vertybė, gyvenimo matas-
tolumon nuskubėjus’ diena.

Ir lyg rūkas pasklidęs virš pievos
praeities išlinguoja laivai…
Ačiū, mama, kad vieną pavasario dieną
man gyvybę ir kvepiantį sniegą davei.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]

Pages: 1 2