[vc_row][vc_column][vc_column_text]Kurį laiką tvyrojo tyla. Ditei darėsi nejauku, bet burbulas vis neatsidarė. Užgulė ausis, o smilkiniuose ėmė tvinkčioti. Kraujospūdis kilo ir, rodėsi, tuoj tuoj plyš galva. Džerkšt! Tarsi skalpeliu kažkas nurėžė pusę galvos. Iškart palengvėjo. Tik dabar Ditė pastebėjo, kad ji jau nebe burbule, o pastate, panašiame į gigantišką oro uostą. „Kada išlipau? Nepamenu…“ Tik tak tik tak tik tak… Jausmas, lyg vietoj smegenų galvoje būtų įtaisytas tiksintis mechanizmas.
– Na, kas dabar aš – laikrodis ar bomba? – šyptelėjo sau Ditė. Tik tak tik tak tik tak… Dabar tai sklido iš visų pusių, o kai vidinis tiksėjimas rezonavo su išoriniu – trumputis blykstelėjimas ir… laikas sustojo. (Kaip tu tai supranti? Tai primena filmuose matytą sceną, kai sustabdomas kadras, bet vienu metu tu esi ir stebėtojas, ir dalyvis: matai save sustingusioj pozoj ir, tarsi iš skafandro, išeini iš kūno.)
Maždaug už šimto metrų stovėjo Luna, dar toliau Leo.
– Luna, mes Arkture? – tyliai paklausė Ditė.
Luna palingavo galva.
– Bet tu sakei, kad tavo planetoje gražu, o aš čia nieko nematau. Kažkoks tuščias oro uostas, net už langų tuštuma…
– Pažvelk štai pro tą langą. Atidžiai labai… – keistai šypsodamasi patarė Luna.
– Nieko nematau… nors… palauk, palauk… Matau! Gigantiškus varveklius primenančius pastatus, tarp jų oru migruojančias tobulo grožio būtybes ir spalvotas jų auras. Ir dar… matau kažką panašaus į apverstą milžinišką krištolinį sietyną… Bet juk prieš tai ten nieko nebuvo? – nustebusi paklausė Ditė.
– Jei ko nematai, dar nereiškia, kad to nėra. Tiesiog Arkturo žvaigždėje ir aplink jį skriejančiose planetose nėra tau įprastų materijos formų. Visa erdvė čia užpildyta kvintesencija, kurią žemėje vadina eteriu. Ši kvintesencija, veikiama minties energijos, įgauna tokias formas ir tokį pavidalą, kuriuos nupiešia tavo vaizduotė. Tai kažkas panašaus į žemiškąjį procesą, kai kaitinant dujas jos jonizuojasi ir susidaro plazma. Arkturianai akimirksniu gali turėti viską, ko tik panorės. Esmė lakioje vaizduotėje ir konkrečioje minčių formuluotėje.
– Čia tai geras! – klausydamasis merginų pokalbio aplink dairėsi Leo. – Nieko sau!..
– Oi! – susvyravo Ditė ir vos nepargriuvo. Ji, Luna, Leo ir kiti nematomais trekais pradėjo slysti į centrą. Žiūrint iš viršaus atrodė, kad 24 spinduliai traukiasi į pradinį tašką. Už kiekvieno nugaros nuo grindų atsiplėšė metaliniai lakštai-žiedlapiai: tarsi susiskleidinėtų pumpuras, „prarydamas“ vaikus. Užsidarius – momentinis smigimas nesvarumo būsenoj ir, pumpurui išsiskleidus, visi pamatė atsidūrę salėje su daugybe brėžinių ant sienų: arbaletų, katapultų, bombardų, tankų…
– Oho, kaip karo muziejuj! – neslėpė nuostabos Leo.
– Muziejai yra tam, kad atmintume, o čia – tai, ką reikėtų pamiršti, – vaikai net krūptelėjo išgirdę žemo tembro balsą. – Kartais būtent atmintis trukdo būti laimingiems… Na, bet iš pradžių gal turiu prisistatyti. Mažojo Leo bendravardis, Leonardo. Jūsų Mokytojas, – krestelėjęs nepaklusnius plaukus, žvitrių akių vyras žvilgsniu pasilabino su kiekvienu. – Mokytojas ne todėl, kad esu pranašesnis už jus, bet todėl, kad turiu ką jums duoti. Šiandien jūs mokiniai, nes imate. Ryt grįžę į Žemę būsit mokytojai, nes duosit. Tokia Visatos tvarka, tokie mūsų galaktikos dėsniai.
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_single_image image=”137″ img_size=”full” alignment=”center”][/vc_column][/vc_row]

Pages: 1 2