[vc_row][vc_column][vc_column_text]Vos tik Lora užmerkdavo akis – išvysdavo dvylika vyrų. Niekada jų realioje tikrovėje nebuvo regėjusi, bet jie rodės iki skausmo pažįstami. Ji net žinojo, ką kiekvienas kurioje situacijoje pasakys. Sapnas būdavo labai trumpas, bet kartojosi jau visą savaitę. Ir tas pastovumas pradėjo Lorą bauginti. Kas jie? Ką reiškia jų tariami žodžiai?
Atsakymas atėjo netikėtai, kai Lora naršė internete ir įsmuko į ………com. „Ką?!! Aš sapnuoju dvylika apaštalų, Kristaus mokinių? Absurdas. Dabar mane erzinanti Kristaus asmenybė įsibrovė ir į sapnus. Visiškas briedas.“ Bet tuo metu Lora dar ne viską žinojo. Ateinančios nakties sapnas įneš į jos gyvenimą dar daugiau sumaišties.
Vėl tie patys dvylika vyrų. Tik staiga Lora suvokia, kad ji ne stebi juos, o yra viena iš jų. Atvažiuoja būrys kareivių ir ji priėjusi pabučiuoja Kristų. Ne iš meilės ar pagarbos, o tiesiog norėdama kareiviams parodyti, kuris yra Jis.
Lora prabudo: „Aš Judas? Išdaviau tą, kurio mokymais sekiau. Išdaviau, nes nustojau tikėti… Na, ir sapnai. Tai aš Diogenas statinėje, tai striptizo šokėja, tai viduramžių siuvėja, tai slaugė karo ligoninėje, o dabar dar ir Judas. Nuo tų reinkarnacijų visai nupušti gali…“
Praėjo kelios dienos. Lora primiršo sapną, nors kažkoks nesmagumas liko. Tiesiog atsiminti tuos, kuriuos esame išdavę, nėra labai jau smagu: gal sąžinės priekaištai, gal kaltė neramina.
Vasara artėjo į pabaigą ir užsisvajojusi apie artėjančio rudens liepsnabokščius klevus Lora užsuko į parduotuvę – užsimanė nusipirkti raudoną lūpdažį. Ilgai rinkosi – tai per blyškus, tai per ryškus, tai perlamutrinis, tai matinis, tai oranžinio atspalvio, tai vyšninis… Galiausiai rado patinkantį – Nr. 122. Sodriai raudoną. Namie dar sykį apžiūrėjo, pasidažė ir šyptelėjo savo atvaizdui veidrodyje: „Fatališka moteris.“ Užmigo greit…
– Tu gali išpirkt kaltę. Tau reikės pamilti: aistringai, deginamai.
– Pamilti? Ir tai vadini bausme? Čia juk laimė!
– Neskubėk daryt išvadų. Klausyk iki galo. Taip, pamilti, bet kiekviena meilė privalės nutrūkti, vos tik ji taps tikra ir abipusė.
– Tai kodėl ji privalės nutrūkti, jeigu taps abipusė?
– Nes tai tavo prakeiksmas. Tai kaina, kurią mokėsi už išdavystę. Tai bausmė, kuri tavo gyvenimą pavers pragaru, ir išeitis, atrodys, tebus mirtis. Bet mirtis nenutrauks grandinės ir atgimusi kitame gyvenime vėl mokėsi. Savim. <…>[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_single_image image=”78″ img_size=”full” alignment=”center”][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]