Autorė pristatydama knygą teigė: “Rašyti reikia taupiai. Todėl į tiek puslapių ir sutilpo dvylika herojės Loros reinkarnacijų, dvylika jos gyvenimų keliaujant laiku atgal. Todėl čia sutiksime įvairių žmonių – taip pat ir istorinių asmenybių. Ar tai keista? Mes juk nuolat bendraujame su mirusiais: kai klausome muzikos, skaitome ar gėrimės paveikslais – taip klaidžiojame po pasaulio galaktikas ir bendraujame su autoriais, kurių seniai nebėra… Mums tai atrodo normalu. Tačiau kai kalbame, rašome apie mirtį, darome tai lyg ir bijodami. Nors viskas tikra. O štai prabius apie meilę (ne kartą tai esu patyrusi) daug kas atrodo banalu… Ši knyga ir apie meilę, ir apie mirtį…”
Reikėtų pridurti: ir apie didelį skausmą, kurio herojė niekaip negalės išvengti, kuriame gyvenime ji bebūtų, su kokiais žmonėmis susitiktų. Pirmame gyvenime 1967-aisiais Anglijoje, antrajame – 1941 metais Baltarusijoje (…), šeštajame 1771 m. Vokietijoje, devintajame – 1639 m. Prancūzijoje, vienuoliktajame –1525 m. Prūsijoje… Taip pat – ir šiame gyvenime, dabarties realybėje, kuri, pasak knygos autorės, iš tiesų tėra iškreiptas tikrosios aplinkos vaizdinys. Todėl taip , ”iškreiptai”, ji nutarė supažinti su savo kūriniu: pristatyti pati save ( be vedėjo, jo žvilgsnio iš šalies) kosmetikos parduotuvėje, akompanuojant ne švelniai muzikėlei, o iš aplinkinių prekybos salių, didesnių ir mažesnių , skindančiam dūzgesiui. Spalvinga, blizganti, kvepianti aplinka iš tiesų buvo kiek nereali…
Taigi – atsakymas į klausimą: o ką reiškia pavadinimas, tas skaičius –122? Tai vienos firmos raudonų lūpų dažų numeris. Banalu? Bet – netikėta, o be to, tai ir paslapties kodas, jei atidžiai skaitysite… Paklaidžiojus po Loros gyvenimus ir akims vis užkliūnant už subtilaus knygos viršelio ( jo dailininkė Neringa Krivičienė) nejučia atplaukė mintis, kad tas “nr.122” skamba ir kažkaip bauginančiai. Tai juk gali būti bet kurio mūsų eilė kokiame nors sąraše – juk iš tiesų esame “suskaičiuoti”, surašyti, visada stebimi, nors to ir nejaučiame. Arba – palatos, kalėjimo kameros numeris ar numeris, išsiskiriantis dryžuotame kalinio rūbe, kaip matome nuotraukose ar filmuose…
“Dažnai tai, kas iš pradžių atrodo kaip bausmė, galiausiai pasirodo kaip apdovanojimas. Tiesiog likimas mus taip augina: vienus išbandydamas turtais ir galia, kitus – aistromis. Žmonėmis mus daro ne sėkmės, o pralaimėjimai. Sielos žaizdos ir dvasinės traumos apsaugo nuo kvailybių ir tarsi injekcijos pamažėle mus verčia kitokiais – sąmoningesniais nei buvome vakar, bet primityvesniais nei būsime ryt. Ir jei šiandien dar nepajėgiame išpildyti savo vaizduotės užmojų, vadinasi, dar ne laikas.”
Nijolė Linionienė / “Suvalkietis“ 2015 12 31 /
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]