BEIKONAS
1561 – 1626
Tiesos ieškojimas yra didžiausias gėris –
jos pažinimas veiklą daro efektyvią,
prasmingo darbo procese pražydęs slėnis
sutvirtina gamtos ir ją įveikusio žmogaus draugiją.
Proto silpnumas – suklydimuose,
tad net ir mokslo faktai kartais prasilenkia su tikrove.
Įveikę keturis stabus – „teatro, turgaus, giminės, olos“ vadinamus
irkluodami patirtimi, galbūt, pateksim į teisingą srovę.
Pažįstam kūną pagal jį nusakančias savybes,
savybes kildinam iš priežastinės formos
(taip kaip akmens blizgėjimą sukelia lygumas),
indukciškai eliminavę prigimties duotybes
alchemiškai įteisinsim Naujos visuomenės tradicijas ir normas.
DEKARTAS
1594 – 1650
Statyti pažinimo rūmą
pradėsim skepticizmu nugruntavę sąmonę,
nuversim nuo scholastinės hierarchijos tribūnos
autoritetus ir klastingus pramanus.
Kai nežinai kieno tiesa,
verčiau kvestionuoti viską
ir suklaidint save pačiam,
nei šokti svetimų idėjų tvistą.
Jei abejoju, tai mąstau. Mąstau, vadinasi, esu –
čia taškas išeities iš paklydimų rato.
Tik mąstymas žmogaus esybei tapatu,
ir tik įgimtos tiesos atveda prie tako.
Tįsios substancijos užpildytoj erdvėj
judėjimas apsprendžia daikto ypatumą,
o kūniškieji impulsai dvasinėj plotmėj
tiesiogiai įtakoja pojūčių stiprumą.
Iš būtinybės loginės užgimęs Dievas,
nutiesęs tiltą tarp minties platybių ir tikrovės slėnių,
galiausiai atsitraukia. O už mokslo sienos
tiesos kriterijus skanduoja jau minia plebėjų.
SPINOZA
1632 – 1677
Ne vilkas, Dievas būt kitam gali
ir blogis-gėris nuo tavęs matuojami.
Tradicijas atmetęs siekt išminties eini
savam prote iškėlęs pamatą dorovinį.
Patirtimi gali tik pasiremt, bet ne žinoti –
taigi indukcija tikrumo nelaiduoja,
nuo definicijos startavęs – finiše suvoksi:
substancija kaip tobulybė egzistuoja.
Tikrovė neapibrėžta laike,
žmogus suraižė ją į atskirus fragmentus.
Tiek praeitis, tiek ateitis – tai visa viename,
ir priežastis lyg pasekmės ramentas.
Žmogus – gamtos dalis – be tarpininko gali pats pažinti būtį,
pažinęs tapti laisvu ir galingu,
be maišto pasiduot visatos dėsniams
ir likt už autonomiją dėkingu.
VOLTERAS
1694 – 1778
Sukurti keliančią pasigėrėjimą mašiną
galėjo išmintingas ir nagingas autorius,
kuris nesikiša į tolimesnį jos veikimą –
kas teigs kitaip, bandys apgauti jus.
Ir ne įstatymų gausa, ne biblijom, ne katekizmais
žmonių dorovė pagrįsta :
daryk kitam tik tai, ką nori, kad darytų tau –
ir viešpataus pasaulyje tvarka.
Nusilpus Leibnico argumentams prieš faktus
belieka darbu plėsti gėrio teritoriją
ir blogio ištakų ieškot ne mituose,
o žmonių santykyje su istorija.
Kai žodžio meistrą šlovino Paryžius
ir sveikinančių minios plūdo,
jis be puikybės nešė šlovės kryžių
suvokdamas, kad egzekucijoj žmonių mažiau nebūtų.