HIUMAS
1711 – 1776
Visai nesvarbu kas už šito pasaulio ribų –
ten mintis savo galių netenka.
Nepaimsi juk valgio nuo iliuzinių rūmų stalų,
pažinimo kasdienio gerovei pakanka.
Protas potyrius, įspūdžius gali apjungt,
bet tik rėmuose savo paties suvokimo.
Ir „po to“, anaiptol, dar nereiškia „dėl to“,
būtinumas ne išdava dėsnio, o įpratimo.
Teologinį mėšlą Švietimas iškrės,
ir ne baimė bausmės įtakos doringumą.
Malonumų siekimas visad žmones susies,
iš asmeninių poreikių kils interesų bendrumas.
Stabilumas visuomenėj laimę suteiks,
o ne tezės apie nemirtingąją sielą.
Veiklai potraukiai skatins, o laisvės prireiks
pasirinkti geriausias duris situacijų sienoj.
ŠOPENHAUERIS
1788 – 1860
Pasaulis amžinas, taigi ir blogis esantis jame nesunaikinamas,
išsivaduot negalime, tačiau (džiugi žinia!) apokalipsė negresia.
Pasaulis – egzistencinė tiesa – tai virtinė kankinimų:
kiekvienas „noriu“ primena, kad man kažko dar negana.
Pasaulis – vaizdinys, kiekvieno savarankiška patirtimi nuspalvintas,
stebėjimu pagrįstas, bet nuskurdintas, suprastintas minties.
Pasaulis kaip valia realizuot troškimą ir įprasmint daikto būtį
dinamiškoj, chaotiškoj tikrovėj be išankstinės parengties.
Pasaulį pataisyt beprasmiška, bet tobulinti savąjį gyvenimą gali :
tereikia atsitraukti nuo pasaulinės arenos,
atsižadėt aistrų, troškimų, pastangų, bausmės,
palikti norą vieną „ nieko nenorėti“ ir laukt
ramybėj besiskleidžiančios prasmės.
NYČĖ
1844 – 1900
Dievas mirė. Bet pasaulis liko
vertybių krizės purtomas ir kratomas.
Kaip atlaikyt tikrovę griuvus mitui,
kuomet tikėjimas viskuo ant kortos statomas ?
Krikščioniškų doktrinų vergiška esmė –
protezas reikalingas tik paliegėliams.
Laisva valia siekt galios – egzistencinė prasmė
maitina nihilizmo upėj nepaskendusius pabėgėlius.
Dorovė esti prievarta, kuriai patampant įpročiu,
instinktyviai sukyla malonumas.
Tiesa tėra metafora, kurią kartojant nyksta atmintis –
taip pripažįstamas iliuzijų tikrumas.
Išplakus rykštėm antikvarinėm
pãveldo syvais pamaitinama
išugdoma tauta bevalių
keliaklupsčiaujanti likimui.
Gimimo ir mirties procesas suka
grįžimo amžinojo ratą :
kaip Feniksas iš pelenų atgijo
taip valioj antžmogio pakilt iš savo kapo.
EPIKTETAS
(55 – 135)
Įpylęs į senus ąsočius jauno vyno
(pritaikęs stoikų doktriną laiko pulsui),
priartinęs tikėjimą prie pažinimo
žmoniją kvietė nenukrypt nuo kurso:
kuo meistriškiau atlikti savo rolę
spektaklyje pagal išmintingiausią pjesę,
nepanikuot į sąšlavų įpuolus guolį,
nes bjaurastis pavienė inspiruoja tiesą.
Dorai gyvent – klausytis proto balso,
suvokus savo esmę realizuoti vidines duotybes,
neprisirišt net prie skambiausio gongo garso –
bet kokia vergija naikina dvasines vertybes.
BERGSONAS
(1859 – 1941)
Paviršiumi nuslydusi kalba
šydu apgaubia realybę,
per prizmę simbolių praėjusi tiesa
apsivelia naudingom banalybėm.
Trukmės melodijoje praeities garsai
kas kartą atakuoja sąmonės kertes tamsiausias,
materijos užpildyti minties takai
kūrybos dozėm valomi greičiausiai.
Iš spąstų intelektinių ištrūkusi valia
į egzaltuotą „polėkį gyvybinį“ ištvinsta,
kai intuicija tik metafizine galia
autentišku pažinimu užgimsta:
kūrėjo suvokta esmė užvaldo autorių –
taip kontepliacijoj pasėtas grūdas
brandintas terpėje archajiškų vaizdų
įtikina stebėtoją ir užkrečia menu.
GEORGES BATAILLE
1897-1962
Iš abato celės atskriejęs verksmas-nemalda
Perskrodė dangaus žydrynę.
Žemė prasivėrė tarsi mylimosios isčios…
Kuoleliai žymėję ribas ištraukti
Ir susmeigti į kūną
Kaip gimtadienio torto žvakutės.
Slidu. Nuo Eroso ašarų.
Glitu. Nuo mirštančiojo spjūvių—
Bejėgiškumo klampynė.
Protas, sunaikinęs dievą, prakeikiamas
Ant moters mumijos įrengtoje šventykloj.
Trekšt…Oi, užlipau ant akies.
Kita ironiškai mirkteli:
Bėk, bėk…Vis tiek grįši čia.