DISTOPINIO PASAULIO VISUOMENĖ
Prie nuversto paminklo Meilei
Atvirai glamonėjasi poros.
Koliziejuj skanduoja plebėjai:
“Kuo daugiau mums žaidimų ir duonos!”
Kaukši grindiniu luošių paradas,
Orkestre prie triūbų vien kurtieji.
Sunaikino žmoniją ne badas –
Vienas kitą maitino aklieji
Kadais Meilei uždėjo karūną…
Rodės – Aukso era nušvito.
Deja, išpuikėlės rūmai
Į drakono spąstus pakito:
Lyg sirenė ji sielas viliojo,
Amžinybę žadėjo ir skrydžius.
Patikėjusius trenkdavo sienon
Ir kvatojosi luošius išvydus.
Neapsikentė Psichė kartą
Ir įsiūtusi Meilę prakeikė :
“Tu niekšinga, klastinga veidmainė,
Liki amžiams viena už šių vartų.”
Pradžioj Meilė dar šaipės iš Psichės:
“Nemokės be manęs nieks gyventi!”
Bet … žmonijos istorijoj liko
Vardas nešantis Juodąją lemtį:
Kaukši grindiniu luošių paradas,
Orkestre prie triūbų vien kurtieji.
Sunaikino žmoniją ne badas –
Vienas kitą maitina aklieji.
Nebeliko kančios, anei skausmo,
Visi tapo protingi, išdidūs.
Tik gyvybės nebėr. Blyškus jausmas,
Kad pasaulis seniai jau išnykęs /2016 vasario 4d./
***
N o r i u b ū t i t a v o š u o
užrašei man ant odos
paseilinęs cheminį pieštuką
Patikslink
Iš kur tu?
Iš Baskervilių
ar iš Biliūno
Kuo vardu?
Mumu?
o gal Laika?
Žinau tik
kad tu ne tas penktasis iš tanko
ir ne ketvirtasis iš valties
Būti trečiu kosminiame laive
lekiančiame
į juodąją skylę
su užšifruotu vardu
/kaip ornamentu/
ant borto
savižudybė
Nežinau ar galiu leisti
kad lodamas išbaidytum žvaigždes
kaip
aš
tuomet
rasiu
š u n s žvaigždyną
DIEVO PAVIDALAI
Pirmas
/krikščioniškasis/
Šiandien dievas neįsileido manęs.
Užtrenkė trobelės duris:
„Dar ne laikas grįžti,
dar neišpildei dangaus planų‘‘.
Seilėmis nusivaliau kraują nuo nuospaudų,
snūstelėjau valandėlę prie agrastų krūmo
ir vėl pasukau keliu atgal…
Į savo egzistencijos guolį
ant naktinio stalelio pasidėjusi taurę.
Įlašintas kraujo lašas po užkalbėjimų
virsta nuodais: taurę galiu pripildyti greitai,
nes skausmas tapo norma.
Bet, deja, išgerti galėsiu tik
gavusi leidimą. KADA NORS.
Antras
/dzenbudistinis /
Paprastai Dievas gyvena manyje.
Nors kartais aš jam leidžiu išvykti –
paviešėti Tavyje.
Dėl įvairovės.
Ir tam, kad įtikėčiau,
jog Tu esi Dievas.
Trečias
/panteistinis/
Jeigu vieną dieną
nebematysi dievo,
neišsigąsk –
tiesiog priėjai per arti.
Visumą matyti gali
tik atsitraukęs.
Ketvirtas
/agnostinis/
Parašiau dievui sms.
Atsakymo nesulaukiau.
Gal dievas negavo atlyginimo,
o jo sąskaita tuščia?
Gal jam sugedo telefonas?
Nupirkau naują. Už vieną litą.
Vėl parašiau dievui sms.
Atsakymo negavau.
Gal dievas nepamena manęs,
o klaust nepatogu?
Prisistačiau.
Ir dar parašiau dievui sms.
Atsakymų nebuvo.
Gal kažką padariau ne taip?
Gal įžeidžiau dievą? Gal…
Kai jau apkaltinau save visomis
(būtomis ir nebūtomis)
pasaulio nuodėmėmis,
staiga švystelėjo išganinga mintis:
„Viešpatie, tu juk nemoki rašyti ‘‘.