SKAIČIUOTĖ
Dešimt jaunuolių
maudėsi upėje
Dvidešimt laumių
rezgė intrigas
Dvylika fėjų
kūrė performansą
Dar devyni
ieškojo sodybos
Dešimt jaunuolių
kalbėjo mantras
Dvidešimt laumių
varžės dėl sosto
Dvylika fėjų
rašė refleksiją
Dar devyni
užgrobė uostą
Dešimt jaunuolių
klausė Sokrato
Dvidešimt laumių
puošėsi puotai
Dvylika fėjų
brendo atakai
Dar devyni
ruošėsi kvotai
Dešimt dorybių
Dvidešimt ydų
Dvylika talentų
Devyni nuopuoliai…
Sujungęs patirtį
su tezėm iš knygų
atrask teisingą
gyvenio modelį.
OBSKURANTAMS
Klonai kloakoje
šventė gimimą
dar vieno dievo
sukurto iš nieko
be visų E
ir be konservantų
be įpakavimo
ir be jokių priedų
Proto inplantai
skleidė ereziją
apie pasaulio
susinaikinimą
baimė parklupdė
anksčiau nei priešai
paskelbė pradžią
vaidinimo
Uždanga leidžias
uždanga kyla
stebi žiūrovai
šešėlių paradą
svaido idėjas
žodžių fakyrai
uždėję ant mėšlo
aukščiausiąją prabą.
PRIGIMTINIS LĖKŠTAS POKŠTAS
Prigimtinis lėkštas pokštas –
sielą vėl paversti kūnu,
išvaduoti kaulo bokšte
runom žaidžiančią fortūną,
išskaptuot iš alksnio karstą
ir apvertus jį užtiesti
drobule balta po maro
surasta ligonio krėsle.
Vargas tam, kas nesuprato
prigimtinio lėkšto pokšto:
antkapiuos įrėžtos datos –
viskas ko šiandieną trokštam.
DUALIZMAS
Dešine ranka
uždengiau
dešinę akį
kaire ranka
uždengiau
kairę ausį
kairė akis
vis dar matė
dešinė ausis
vis dar girdėjo
pasaulį.
SALIAMONO ŽIEDAS
Aklinai uždarytam name,
kur langinės seniai jau užkaltos,
kur varnai susisukę lizdus kamine,
pelenuos liko žiedas iš gėlos numautas.
Grobuonis auksu masinęs,
pavyduolius akinęs švytėjimu,
šeimininkui brangus buvo esamu,
išraižýtu tikėjimu:
kad praeina įniršis po įžeidimo,
skausmas po išdavystės,
džiaugsmas po pagyrimo,
liūdesys nutrūkus draugystei,
kad praeina euforija triumfo akimirkos
ir neviltis po pralaimėjimo,
išsisklaido nuostaba tyruose
ir palaima minties nuskaidrėjimo.
Amžinai pasmerktam kitime
nuo karališko sosto link lūšnų
atmintis ištaigingam sapne,
realybė priverčia gūžtis.
Apkeliavęs bakūžes visas
rankom pelenus žarstęs ieškojo,
ko ugnis neištrynė laike,
ką senovėj kriviai žinojo:
kad praeina įniršis po įžeidimo,
skausmas po išdavystės,
džiaugsmas po pagyrimo,
liūdesys nutrūkus draugystei,
kad praeina euforija triumfo akimirkos
ir neviltis po pralaimėjimo,
išsisklaido nuostaba tyruose
ir palaima minties nuskaidrėjimo.
Nuo puikybės kas saugos galybėj,
o bėdoj nepalūžti padės?
Suvokimas, kad viskas praeina
ir kad šitai taipogi praeis.
TYLOS (NE)KALBA
Nekalbėk apie sniegą
nusisuk – ir pajusiu šaltį.
Nekalbėk apie ugnį
apkabink – ir nustosiu drebėti.
Nekalbėk apie lietų
nepareik – akimis išplauksiu.
Nekalbėk apie žolę –
leisk paglostyti plaukus.
Nekalbėk apie vėją
Tik papūsk, jei netyčia nudegsiu.
Nekalbėk apie ramybę
prisiglausk – ir nugrimsiu į sapną.
Nekalbėk apie šviesą –
kuo anksčiau
pažadink iš ryto
Nekalbėk apie garbę
tik mylėk –
nebereiks man karūnos.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Bet prabilk
jei bandysiu išeiti
ar pamiršiu,
kad mokėjau
girdėti tylą.
NORAI
Norus kaip sportinius batelius
suvarsčiau oranžiniais raišteliais.
Skubėdama pargriuvau –
netyčia atsirišo.
Suveržiau stipriau,
užmezgiau mazgą,
nukirpau galus.
Daugiau nepargriūsiu.
***
Kas tu?
Aš ta, kurios veidą regėsi,
kas kartą žvelgdamas į mėnulio pilnatį,
kurios balsą girdėsi
laukinių žvėrių klyksmuose,
kurios plaukų kvapą užuosi
sėdėdamas ant aukščiausios viršukalnės.
Kas tu?
Aš ta, kuri pusryčiams
tau suvėrė žemuogių smilgą,
ta, kurios kūno linkius
atsimins sužeisti pirštai
liesdami smuiką.
Kas tu?
Aš.
Bandanti patikėti savo egzistavimu,
mintis projektuojanti realybėje virš laiko,
sklendžianti virš bedugnės surištais sparnais
ir skėčiu sustabdžiusi lietų bei audrą.
O kas tu?