Mes žaidžiam, lošiam

Mes žaidžiam, lošiam
Iš garbės, iš meilės
Ar iš pinigų.
Griežtai – tik pagal taisykles
Mes žaidžiam iš savęs
Ir iš kitų…

Ant šachmatų lentos
Sustatęs figūras
Valdovas partiją sulošt
Pasiūlė žmogui:
„Gali pats pasirinkt spalvas –
Ar gėriui vadovausi,
Ar paklusi blogiui“.

Baltieji pradeda,
O kas laimės?

Pavergtas būsimos kovos
Ir vedamas vien pergalės troškimo,
Žmogus sutinka žaist,
Nors paprastai jis žino
Tiktai pirmąjį ėjimą.

Ėjimas padarytas.
Kas toliau?

Žmogus pamato:trūksta patirties,
Reakcija ne ta ir
Žinios jau pasenę.
Jis išsigąsta savo padėties,
Jis bijo pralaimėt,
Jis kenčia, nes…
Ne viską apskaičiavo.

Ar  baimė pralaimėt stipresnė,
Ar viltis  laimėt?

Karalius nuverstas.
Vieta laisva
Naujam valdovui…
Negaiški laiko:
Blaiviai apgalvojęs
Vėl ruoškis kovai,
Nes ateis eilė,
Kai partiją sulošt
Pasiūlys vėl valdovas.

Mes uždusę be perstojo bėgom

Mes uždusę be perstojo bėgom
tais laiptais, kurie, rodėsi, vedė į dangų,
bet staiga atsidūrėm palėpėj –
atsimušę kaktom į betoninę bangą.
Ir apsvaigę nuo smūgio, sušilę,dulkini,
apkabinę kelius susigūžę pravirkom.
Iš kišenės iškrito skatikai keli –
ne laiku, ne į ten laimės bilietą pirkom.
Spinduliai, besiskverbią pro plyšį,
mums atrodo lyg aukso smiltelės,
bet suspaudę jas saujoj išvysim
iš miražo telikus taškelį.
Vieną dieną sugrįšim į kiemą
(visada yra galimybė sugrįžti),
davę priesaiką sau ne vieną
dėl takelio iš kelio daugiau neišklysti.
Bet… istorijai ratą apėjus
tas pačias klaidas vis kartojam
ir pamatę laiptus
vėlei pradedam kopti,
nežinodami – ar į pragarą
ar į rojų.