[vc_row][vc_column][vc_column_text]
Sielos vagis
Saugokis minios! Gali būti jis – sielos vagis
Jeigu šiandien tavęs neišdavė,
Kada nors būtinai išduos.
Jeigu žodžio blogo neištarė,
Tai nereiškia, kad rytoj neparduos.
Jeigu žmogui gera darai –
Niekada nelauk padėkos,
Kuo daugiau išdalinsi širdies,
Tuo daugiau kas per širdį užduos.
Jei pargriūsi, tave sutryps
Ir dar koja paspirs
Kaip padvėsusį šunį.
Jei iškilsi – minia
Palaižūniškai cyps,
Liaupsins tavo vardą
Ir tavo dosnumą.
Saugokis minios!
Gali būti jis –
Sielos vagis.
Saugokis minios! –
Saugokis minios…
Miniai paklūsta
Tik bailys.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Žingsnių nėr
Žingsnių nėr… tik šešėlių pėdos
Atminty sniego šukių prislėgtos
Iš Minervos vergovės ištrūkę pelėdos
Bandė šokti kankaną ant
Girgždančio liepto
Virš bedugnės laukimo
Sujungto svajonėm
Plevėsavo afišos skelbiančios pradžią
Sugrįžimo namo po klajonių
Iš grafiti nupiešto miražo
Ir iš prieaušry merdinčio melo
Į pelėsiais apaugusį turinį
Kažkada aš kreipiausi į dievą
Dabar nedvejodama spjaunu į šulinį[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Vonioje vandens pilni aruodai
Vonioje vandens pilni aruodai
Muilas kvepiantis lyg rudeninis vėjas
Raktas pamestas skylėj komodos
Neturėjęs priežasties išėjo kalbinti
Pušies vienatvės brėkštant deginti
Sakus medum sulipusius
Gelbėti myriop lapus nutrėkštus
Ir išminčių akmeniu palikusį
Dienos sveriamos ir perkamos už grašius
Ir už grožį virtusį puvėsiais
Atiduosiu savo šventą parą
Kad metus paverstum į griuvėsius
Kad nereiktų laukt nakties glamonių
Kilt ir gult su mintimi išnykti
Debesų pūkuos ir lokio guoly
Žirniukus saldainių susirinkti
Ir sučiulpti juos, kad vėl pakiltų
Kraujyje gliukozės kiekis
Iki normos.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Atsigėriau tylos
Atsigėriau tylos
Ir išvėmiau triukšmą
Nuo besparnės olos
Nenorėjau nutrūkti
Kalinėjos aplipę upokšniai
Ir klegėjo asfalto dulkės
Ties sulūžusiu pasienio ruožu
Mes ieškojom vietos prigulti
Susivėlę žolės „kutosai“
Man kuteno nosį ir spaudė
Neužgimusios lauko rožės
Ir rugegėlės miesto palaukėj
Ir drebėjimas glostė kaip
Rankos nuo prisvilusio puodo
Prasmirę…aš tylėjau
O noras baltas už mane
Tau vyno įpylė – ne negerti
Krauju rašyti.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Klyksmas pievelėje žemuogių
Klyksmas pievelėje žemuogių
dygsniais skaičiavo pulsą
pliūpsniai įtūžusio nerimo
nukreipė protą nuo kurso
vyksta filmavimas geismo
kalinio savo noru
vakar prisiekusių teismui
nuogą tiesą išklojusio
melas išgelbėt galėjo bet
būtų nužudęs laukimas
dabar jis laimėjo nes
liko gyvas ir nugalėjęs
baimę bijoti alsavimo
širdies plakimą užgožiančio
stipresnę už priesaiką tavo
ir iškastruotą žodį
nyksta riba tarp esamo
liejasi kontūrai būsimo
tas kas atleido – užgimė
kas neatleido – užduso[/vc_column_text][vc_single_image image=”345″ img_size=”full” style=”vc_box_shadow_3d”][/vc_column][/vc_row]