[vc_row][vc_column][vc_column_text]
Atleisk
Atleisk
už tą tvankumą
gegužio paskutinę dieną,
už tą nesuvaldytą pyktį,
už širdį žeidusį žiaurumą,
už likusią be sprendinio
pačių sukurtą
n-to laipsnio lygtį.
Atleisk…
ir neišeik,
net jei iš įsiutimo
vyčiau aš tave į šalį.
Neįsižeisk…
ir gerumu mane įveik.
Atleisk, kaip tiktai
mylintys atleisti gali.
Atleisk,
kad mintyse ne kartą
išdaviau tave,
kad nepaskambinau,
kai laukei,
kad per vėlai grįžau,
kad išėjau anksti,
kad niekad nenusivedžiau
į tą palaukę,
kur vakaro gaisruos
bolavo bokštai
ir varpai skambėjo.
Atleisk, kad tavimi
ilgai dar netikėjau.
Prašau,atleisk …
Man atleidimo reik
kaip vienkartinio mokesčio
už meilę,
einančią į begalybę tarsi tiesė,
už nesutramdomą jausmų
chaosą,
už tą svaiginantį nakties patosą.
Atleisk, kad šiandien
dar negalim būti dviese.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]
Meilė – gėlė
Meilę kaip gėlę auginau
ant palangės:
kartais palieti pamiršdavau,
kartais – be saiko liejau
ir vis kartojau:
„Meile – gėle! Na, kodėl,
kodėl nesužydėjai?“
Ir pykau, kad ji negraži,
ir siutau, kad ji nekvepėjo –
nuo troškimų savų kartais
tampam tušti
ir maži,
mažesni net už gėlę.
…Praeitą naktį kilo audra.
Langai atsivėrę
nutrenkė žemėn staiga
ant palangės stovėjusią gėlę.
Ryte ant virtuvės grindų
tarp šukių ir žemių
mano meilė – gėlė gulėjo –
ta, kuri niekada,
niekada taip ir nesužydėjo.
Atsiklaupus‘ ją paglosčiau.
Seniai taip verkiau
ir seniai taip skaudėjo.
Paskui – pakėlusi gėlę pauosčiau.
Žinot ką? Jinai juk kvepėjo…
Meilę kaip gėlę auginau
ant palangės:
kartais palieti pamiršdavau,
kartais – be saiko liejau
ir vis kartojau:
„Meile – gėle! Na, kodėl,
kodėl nesužydėjai?“[/vc_column_text][vc_single_image image=”185″ img_size=”full” style=”vc_box_shadow_3d”][/vc_column][/vc_row]