Marijampoliečiai, susirinkę knygyne “Pegasas”, tikrai nepasigailėjo. Luana Masienė, kitaip dar žinoma kaip Ana Lu, čia pristatė savo naują eilėraščių knygelę “Įkalinti”. Luana ne iš tų kūrėjų, kurie”kepa” knygą po knygos ir saldžiai virkauja parimę prie berželių ir rūtelių. Jos eilėraščiai paperka atvirumu, intymumu, kartais atrodo netgi pikti, bet šis pyktis toks žmogiškas ir iškentėtas. Ji savo eilėraščius rašė, įsiklausydama į Marko Aurelijaus,  B. Paskalio, O. Balzako ir kitų didžiųjų įvairiuose amžiuose gyvenusių asmenybių žodžius. Ir, kaip sakė knygos pristatymo metu Luana: “gyvenimas nesikeičia. Tiek prieš šimtus ir prieš tūkstančius metų, tiek dabar – žmogus ir jo vertybės išliko tos pačios. Tarsi įkalinti laike”. Mažai kas iš mūsų ryžtasi prabilti taip paperkamai atvirai, atsisakyti įprastų rėmų ir standartų. Kartais norisi apgailestauti, kad Ana Lu rašo taip mažai, tačiau gal dėl to jos poezija tokia nevienadienė ir įtaigi. Svarbiausia – paliečianti  širdį ir verčianti susimąstyti. Nes ”viskas laikina…Vienintelis ieškojimas yra amžinas…”

Zita Dzidolikienė /”Savaitė”; 2007 11 28/

Kasdienybės prozoj

Kasdienybės prozoj
Pamiršęs jausmus
Įsisupęs į pilką apsiaustą
Paraitojęs šlapio asfalto skvernus
Pro tave, pro mane
Pražingsniuoja gatve abejingas žmogus
Jis nei blogas, nei geras
Nei linksmas, nei liūdnas
Tau netrukdo gyvent
Nors atodai jam „čiūdnas“
Jis seniai jau ištirpo minioj
Gali pykti ant jo, gali šaukti
Jis pavargo stebuklo laukti
Ir nors sakoma „niekad nėra per vėlu“
Bet geriau (ir lengviau)
Kuomet viskas ateina
Savo laiku

Tu nuspalvinki vasaros naktį

Tu nuspalvinki vasaros naktį
Tom spalvom, kurios pasiklydo
Tarp žmonių pilkumo bei aklo,
kartais kvailo ir tuščio pavydo.

Tu nuspalvink man vasaros naktį
Taip, kaip piešiame duoną ir žemę.
Mes save nulipdom iš molio
ir nudažom rudai – savo valią.

Tu nuspalvinki vasaros naktį,
kai nuo nerimo spalvos praskysta.
Vilčiai  leisk mėlynai įsidegti
ir klaidas ištaisyk mėlynai – juk suklysti.

Tu nuspalvinki vasaros naktį
geltonai geltonai –
kaip žydinčių pienių lauką.
Tai ne aukso spalva, o kūrybos,
kurią atiduodam už auką.

Purpuriniais kraujo lašeliais
nutaškavus vasaros naktį,
ji primins tą išaugtą suknelę,
nuo aistrų kai galėjai apakti.

Violetine spalva tu nupieški
žmogaus dvilypumą, jo kovą,
kai aukščiausia sąmonės išraiška
su blogiu akistaton stoja.

Žaluma iš Čiurlionio simfonijos
jau užvaldė vakaro tylą,
vėl ramybe alsuoja toliai
ir gyvybė sieloj prabyla.

Tu nuspalvinki vasaros naktį
spalvomis, kurias užpernai išmetei,
net jei viskas atrodo juoda-
pagalvok, gal tiesiog pats ir ištepei.

Tu nuspalvink man vasaros naktį
tom spalvom, kurios pasiklydo
tarp žmonių pilkumo ir aklo
kartais kvailo ir tuščio pavydo.

Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara

Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara
Tu ne viena – tau medžiai seka pasaką

Ar tu regėjai verkiančius medžius?
Regėjau. Jie kiekvieną rudenį pravirksta –
Nudažo žemę ašarų lietus,
Nors spalvos po dienos purve pradingsta.

Ar tu lytėjai medžių tobulą nuogumą?
Lytėjau. Jie dvelkia dieviškąja nekaltybe
Ir primena glamonių nepažinusį dar kūną,
Jau ieškantį,bet bijantį pajust aistros saldybę.

Ar gėrei medžių žydinčių tu kvapą?
Taip. Gėriau. Skonio to dar ir dabar
Pamiršti negaliu.
Jie numalšino troškulį tuomet,
Kai netekau tavųjų bučinių.

Ar tu girdėjai kalbančius medžius?
Girdėjau. Jie trumpiausią naktį
Metuose prabyla –
Jie pasakoja apie lobius žemėje užkastus
Ir apie tai, ką per dešimtmečius yra patyrę.

Ar tu žinai, kad  medžiai niekad neišduos,
Kad jie vieninteliai be priekaištų sutiks tave, paguos,
Kad jie paslėps ir nuo žmonių, ir nuo audros?